Meksika. Paskui drugelius

Ankstų trečiadienio rytą didelių pastangų išsiristi iš lovos nereikėjo – prieš akis laukė ilga ir įdomi diena, ir nenorėjau namuose ilgiau delsti nei sekundės. Krepšiai buvo paskubomis sumesti į bagažinę, ir – į kelią!Mechike tai buvo eilinė darbo diena. Išvažiuojant iš sostinės Tolukos (Mechiko apskritis) link, priešingoje eismo juostoje iki kol akys mato rikiavosi skubančiųjų į darbą meksikiečių automobilių virtinė. Gyventojai bėga iš sostinės, keliasi į naujus kvartalus 30-40 kilometrų spinduliu aplink DF (Distrito Federal – administracinis vienetas, Mechiko centras), iškeisdami triukšmingas gatves ir miesto dulkes į ramią gyvenamąją aplinką, tačiau to kaina didžiulė – kelių valandų kelias rytais į darbovietę, ir dar ilgiau – vakare atgal į namus, metras po metro slenkant ūžiančių ir dujomis kosėjnčių automobilių srautu.Devintą valandą iš miesto judėjo tik krovininiai automobiliai ir kelios lengvosios mašinos. Norint išvykti iš Mechiko pasirinkta kryptimi, galima rinktis mokamą kelią – tiesų greitkelį, o taupantiems ir neskubantiems tinka nemokami keliai. Būtent tokį mes ir pasirinkome. Įspūdžių atžvilgiu tai buvo geras pasirinkimas, nes tuoj ištrūkus iš pagrindinių miesto gatvių, lyg ant delno atsivėrė miesto panorama, besivaduojanti iš rytmetinio rūko. Mūsų pasirinkto maršruto pradžia vedė miškingomis apylinkėmis, todėl oras buvo neįprastai drėgnas ir vėsus, o rūkas, lyg tankus debesis, nenoriai skleidėsi parodydamas vis naujus vaizdus ir po truputį, labiau ir labiau, pasiduodamas jį plėšiantiems saulės spinduliams.

Nemokamo kelio trūkumas – staigūs posūkiai ir dėl to vos bepasivelkančios sunkiasvorės mašinos, kurių dėl prasto matomumo neįmanoma buvo aplenkti smarkiai nerizikuojant. Vienu metu važiavome (jei tai galima pavadinti važiavimu) vos 20 kilometrų per valandą greičiu.... Tačiau nuotaika tebebuvo puiki, ypač po to, kai Tolukoje sustojome papusryčiauti.Meksikoje įprasta valgyti gatvėse. Netgi prie paties mažiausio kaimelio kelio iš tolo švies kelios polietileno skiautėmis dengtos pavėsinės, o apie jų paskirtį iš anksto bus pranešama ¨reklaminiais skydais¨, t.y. užrašais ant kartono: TACOS, GORDITOS, BARBACOA.Barbacoa – ypatingas meksikiečių valgis. Apie jį verta pakalbėti išsamiau. Skirtingai nei barbekiu, su kuriuo automatiškai tapatinau barbacoa, girdėdama apie jį pirmą kartą – paaiškėjo, kad jokio panašumo jie neturi, nors pavadinimas skamba maždaug vienodai. Barbacoa - tai avienos mėsa, supjaustytas stambiais gabalais (su sukapotais smulkiais kauliukais), susukta į bananų lapus ir palikta nakčiai gilioje duobėje, kurioje yra primesta iki raudonumo įkaitusių akmenų. Iki ryto mėsa būna išsitroškinusi, minkštutėlė. Tokios originalus šio patiekalo gaminimo būdas atsirado ir išplito Hidalgo valstijoje. Atšaldyti ir vėl atšildyti barbacoa nerekomenduojama - nukenčia skonis. Dėl to šis patiekalas yra valgomas iš pat ryto - sotiems meksikietiškiems pusryčiams.Susidaręs mėsos skystis, subėgęs į duobės dugne esančius puodus su ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir prieskoniais, tampa sriuba - vadinama consomé. Tai gan riebus (sušalęs virsta drebučiais) skystis. Kitose vietose siūloma tik skysčio - be daržovių ir kitų priedų. Avienos mėsa kapojama dideliu peiliu ir rankomis dedama į tortilijas - kukurūzinius paplotėlius. Paplotėlis su mėsos įdaru sulenkiamas, užbarstoma smulkiai kapotų svogūnų su blakinė kalendra (Coriandrum sativum, lot. – prieskoninė aitraus kvapo žolė, plačiai vartojama meksikiečių kulinarijoje), užvarvinama žaliojo arba raudonojo padažo (dažniausiai jie „kandantys“ liežuvį), žaliosios citrinos, ir valgoma užsrėbiant consome - sultiniu.

Po pusryčių traukėme toliau. Mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Michoakano valstiją, garsėjančią ežerais, keraminiais dirbiniais, sieringais karštais šaltiniais, šaunančiais tiesiog iš po žemės ir, žinoma, drugelių žiemojimo vieta. Lapkričio mėnesį pulkai drugelių iš Kanados traukia Mochoakano link, kad miške, kuris paverstas rezervatu, praleistų žiemą. Tokių rezervatų Michoakane yra keletas – mūsų žemėlapyje buvo pasirinktas Angangueo rezervatas.Akį toliau džiugino kalnų ir vulkanų virtinės horizonte, siekiančios debesis, o pro šalį skriejo miesteliai ir kaimai įdomiais pavadinimais ¨Del Oro¨ (¨iš aukso¨ - ten būta aukso kasyklų. Deja, auksas greitai buvo iškastas visas, ir dalis gyventojų jį apleido ), ¨Puente de Tierra¨ (¨žemės taškas¨). Prieš pat Angangueo teko smagiai kratytis raitytu miško keliu, kuris buvo išgraužtas lietaus vandens, o staigūs posūkiai kartais sukdavosi 180 laipsnių kampu. Mane pakerėjo didžiulės tankios pušys, kurios dėl stačių kalnų, supančių kelią, rodėsi milžiniškos… Atrodo, netgi kvapas buvo panašus į lietuviškųjų spygliuočių miškus – ko aš pasigesdavau Mechiko apylinkėse esančiuose parkuose ir miškeliuose.Miškas staiga baigėsi lyg iš niekur išdygusia gyvenviete. Tai buvo Angangueo, kas reiškia ¨įėjimas į urvą¨. Riedėjome bene vienintele ten esančia pagrindine gatve, mums iš kelio tingiai traukėsi naminiai paukščiai, o iš už vartų ar sėdėdami ant namų slenksčio nustebusiais žvilgsniais netikėtus svečius lydėjo vaikų ir suaugusiujų akys. Rodos, nedažnai ten užklysta prašalaičiai...Gyvenimas ten tekėjo ramiai ir be jokių rūpesčių. Jokio skubotumo, neatidėliotinų darbų – ant palangių ir balkonuose ryškiomis spalvomis žydėjo gėlės, susodintos į nesuskaičiuojamą daugybę išpaišytų vazonų, moterys neskubėdamos džiaustė skalbinius, grįžtantys iš mokyklos vaikai būriavosi prie vietinės parduotuvėlės, o pagyvenusioms damoms, susėdusioms pavėsyje ant suolo, rodės, niekad nepritrūks šnekos... Užklausus jų kelio, viena pirštu parodė į vieną pusę, kita mostelėjo ranka visai kita linkme... Ir tuoj pat abi susiginčyjo. Teko išbandyti abu kelius, kurių, deja, nei vienas nebuvo teisingas. Apsukę kelis ratus, pataikėme paklausti kelio žinovo – vaikino, kuris lyg patyręs gidas pasakė mums netgi daugiau, nei reikėjo. Ne už dyką, žinoma. Sužinoję teisingą kryptį ir atsisakė iškalbingojo pabūti vedliu, jau jautėme, kad artėjame prie tikslo: pro atvirą langą įskrido ir ramiai ant rankos nutūpė drugys.

Įsukę į nurodytą kelią gyvenvietės pakraštyje, negalėjom patikėti, kad tai – kelias į taip turistų lankomą vietą. Mašinos ratai sunkiai įveikdavo lyg traktoriu išakėtą molingą kelią, nuokalnės ir įkalnės priversdavo stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai taip jau labai norim pažiūrėti į tuos drugius. Juokas juokais – bet nusprendėm, kad realiausia tokį kelią važiuoti visureigiu ar bent jau ant asiliuko. Bekalbant mus pasivijo ir pralenkė raitelis, kojomis įnirtingai mušdamas asilo šonus...Beje, tik nuvykus iki vietos paaiškėjo, kad už tam tikrą mokestį tuos šešis kilometrus keleivius vežioja baisiai tarškantis automobilis, kurios netgi markę sunkiai galima buvo nuspėti. Tai – gyventojų būtinybė, nes net ir prie pat rezervato, pasiekiamo turbūt nepatogiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, keliu, stovėjo gyvenamieji namai, veikiau primenantys lūšneles. Besigrožėdami lėtai pro šalį slenkančiais vaizdais (kadangi vilkomes 10 km per valandą greičiu), pastebėjome, kai viename kelio posūkyje išniro ir lyg žirniai pabiro būrelis murzinų apdriskusių vaikų. Palaukę, kol privažiuosim, puolė vos ne po ratais, ištiesę rankas, su šūksniais ¨dovanok monetą!¨ Kiti, vikresnieji, perbėgę kalniuką, išniro jau kitame kelio vingyje. Negavę reikalauto, žvilgsniais nulydėjo automobilį, kantriai laukdami kitos aukos. Paskui sužinojau, kad lengvai išsisukome – kitomis dienomis vaikai keleivių į rezervatą laukia apsiginklavę kibirais vandens – pabandyk reikalavimui pakratyti kišenes nepasiduoti! Liksi šlapias. Porą pesų ištiesus kelią parodžiusiam mažyliui, kuris dviese su draugu miško tankynėje rinko žabus, atrodė, kad tai vaikams buvo tikras lobis.

Dulkėtas kelias baigėsi mašinų stovėjimo aikštele, kurioje grobio jau laukė kiti mažieji išmaldos prašytojai ir mokesčių už ¨aikštelę¨ rinkėjas – bedantis senukas. Sumokėję nemažą mokestį, apsidairėme ieškodami tos stovėjimo aikštelės – bet tepamatėme pievą, pristatytą automobilių, kurios pakraštyje ramiai žolę kramsnojo keletas liesų arklių. Užklausėme vaikų, kaip patekti pas drugelius, nors klausti ir nereikėjo – grupės turistų traukė gūdaus miško link, kur būriavosi iš turizmo norintys užsidirbti meksikiečiai, prunkštė nedidelio ūgio arkliokai, labiau panašūs į persaugusius asilus, o apšiuręs kioskas skelbėsi esantis bilietų kasa. Tik pramokęs kalbėti snarglėtas pyplys kamantinėjo, ar norime valgyti (čia pat mažytėse virtuvėlėse triūsė virėjos), nuo tunto tokių vaikų, siūlančių pirkti, gidauti, saugoti automobilį negalima buvo atsiginti iki pat miško. Dulkėtą žemę kasė benusibaigiantys kuinai, aplink kuriuos besisukinėjantys savininkai siūlė joti raitiems iki tikslo – drugelių žiemojimo vietos – už visai negundančią 100 pesų kainą. Už tiek turistų gausiai lankomame La Markezos parke galima jodinėti visas dvi valandas, o čia laukė tik pustrečio kilometro ruožas mišku. Saulutei linksmai šviečiant, žygis pėstute atrodė smagus ir lengvas. Taip tik atrodė... Tol, kol mūsų nepradėjo lenkti jojimu susigundę turistai... Risčia žingsniudami tuo pat, rodos, tik pėstiesiems skirtu miško takeliu, arkliai kėlė pasibaisėtinus juodų dulkių debesis. Šia aplinkybe naudojosi apsukrūs prekeiviai, besisukinėdami aplink kosėjančius ir ašarojančius keliautojus, siūlydami mėlynos spalvos popierines kaukes, dengiančias nosį ir burną. Atsirado susigundžiusių šiuo stebuklu, kuris, kaip vėliau mačiau, neką tegelbėjo... Beliko sukandus dantis kopti į mišku apžėlusį kalną, besidairant ir tikintis pagaliau pamatyti tai, dėl ko čia kasdien tuntais vyksta smalsuoliai iš įvairių šalies kampelių...

Įkalnė įtartinai kaip nesibaigė, taip nesibaigė, drugelių nesimatė, o grįžtančiųjų veidai toli gražu nešvietė pasitenkinimu. Tik atgal grįžtantys raiti arklių savininkai guodė, matydami dulkėtu prakaitu žliaugiančius veidus: “jau visai netoli”. Iš tikrųjų tarp medžių pradėjo šmėžuoti drugiai monarchai. Po vieną, po du... Už medžių suspiegė vaikas. Aha, drugeliai puola – pamanėme piktdžiugiškai trindami rankas, ir dar sparčiau ėmėme žingsniuoti.Nekantraujantys turistai dairėsi, kur gi ta galybė plaštakių, lendančių į burną, atsimušančių į veidą, tankiu kilimu nuklojančių žemę... Išsukti iš dulkėto kelio gilyn į mišką neleido spygliuotos vielos tvora, aiškiai nurodanti tik vieną ėjimo kryptį. Pagaliau! Tikslas pasiektas. Išnirom į saulės nušviestą aikštelę, kurioje trypė nepaeinančius keliautojus atnešę arkliai, jų vadeliotojai, būrys triukšmingų meksikiečių su vaikais, džiaugsmingai spiegiančiais pamačius kiekvieną drugelį. Kiek atokiau, ant kalnelio (spygliuotų vielų tvora sulig aikštele baigėsi) aiškiai atpažįstami užsienio turistai ramiai filmavo, fotografavo, grožėjosi gamta. Buvo ir drugelių.. Aišku, ne tiek, kiek galima buvo tikėtis pavarčius internetinius drugelių monarchų draustinio puslapius, bet tikrai jų buvo daugiau nei bet kada teko vienoje krūvoje matyti. Šiugždėdami sparneliais, plasnojo palei pat žmones, leidosi ir kilo, genami triukšmingųjų turistų šūksnių, lyg vėjo gūsių metami blaškėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Graži gamtos harmonija... Jei ne triukšmas ir įtartinos baltos servetėlės nuošaliau nuo kelio, kabančios and dygliuoto krūmo. Civilizacija negailestingai įsibrovė į šį gamtos kampelį, ir norom nenorom kilo klausimas, kas daroma su tais nemažais mokesčiais, kurie renkami iš norinčiųjų pavėpsoti į drugelių žiemojimo vietas – turbūt tik vielinės tvoros tveriamos, kad arkliai ir žmonės nepasklistų po visą mišką, o koncentruotųsi ties ta dulkina aikšte miško pakrašty.Nežinau, ar likom nusivylę, ar ne, kai atgal bridome per mišką link automobilio. Tiesa, šį kartą raiti, mat kaina atgal jojant buvo sėkmingai nuderėta pusiau, o ir kojos nelabai beklausė. Dabar jau mes kėlėm nežmoniškas dulkės einantiems pėstiesiems, kurie, dar tik eidami į magiškąją aikštelę – drugių žiemojimo vietą - prasilenkdami viltingai dairėsi gausių drugelių tuntų. Laimingieji, kažkada matę tikrai daug drugelių šiame rezervate, šnipštelėjo – pamatyti gausybę jų galima tik reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Ką gi, gal kitą kartą pasiseks...

Meksika. Karštosios žemės šokis

Kartą dievai pasakė: šokite, o mes žiūrėsime. Ir žmonės, pradėję šokti, nesustoja to darę iki šiol. Totonkos genties žmonės-paukščiai garbina savo dievybes atlikdami teatrališkus šokius danguje.Ši actekų tradicija atkeliavo iš Papantlos vietovės, esančios Verakruzo valstijoje Meksikoje. Iš to kilęs ritualą atliekančių asmenų vardas – Papantlos skrajūnai. Totonkos kraujo turintys indėnai savo ritualinį šokį šoka ne tik Papantloje, kitose Meksikos valstijose, bet ir visame pasaulyje, kur yra Totonkos indėnų. Meksikos sostinėje kiekvieną savaitgalį ritualas atliekamas dešimtis kartų prie Antropologijos ir istorijos muziejaus.Sunku patikėti savo akimis pirmą kartą pamačius į daugiau nei 30 metrų aukščio stulpą kopiančius penkis Totonkos genties vyrus. Jie atrodo tokie savim pasitikintys ir ramūs. Pasipuošę raudonais ir baltais drabužiais, besiplaikstančiais vėjyje, keturi jų įsitaiso ant stulpo viršūnėje esančio rėmo, visi skirtingose pusėse, nugaromis į išorę ir veidais į stulpo centrą, o penktasis sėda ant pačiame viduryje esančio nedidelio skersmens būgno. Raudona ir balta drabužių spalvos reiškia saulę, marga kepuraitė – vaivorykštę. Keturi vyrai, sėdintys rėmo kraštuose ir pasiruošę šokiui, simbolizuoja keturias pasaulio puses, o stulpas – jungtį tarp žemės ir dangaus. Pažiūrėti ritualo susirenka minia žmonių – ne kiekvienam užtektų ryžto tokiam išbandymui. Juolab kad į stulpo viršuje sėdinčius indėnus tenka žiūrėti gerokai užvertus galvą.Veiksmas prasideda. Stulpo viršūnėje ant būgno sėdintis vyras ima suktis ratu aplink savo ašį, ritmiškai mušti mediniu rankų darbo būgneliu, pririštu prie rankos riešo, ir pūsti dūdelę. Dudelės garsas primena paukščių čiulbėjimą, o būgnelio muzika reiškia Saulės dievo balsą. Šiais garsais tikimasi atkreipti dievų dėmesį. Grodamas indėnas sukasi ratu, linkčiodamas į keturias pasaulio šalis (rytus, šiaurę, pietus ir vakarus), pradedant rytais, iš kurių, Meksikos indėnų tikėjimu, prasideda gyvybė, o keturi žmonės-paukščiai visi vienu kartu krenta žemyn...ir pakimba ore laikomi virvių, kurios, lėtai sukantis stulpo rėmui, pamažu išsivynioja. Kybant žemyn galva ir ore brėžiant platų lanką, artėjama prie žemės. Vyrai visai atsipalaidavę – laisvai ištiesę rankas, pasinėrę į ritmiškus muzikos garsus. Žiūrovai akimirkai nuščiūva, stebėdami, iš kokio aukščio pamažu artėja ritualo atlikėjai. Ritualas vyksta vos kelias minutes – tol, kol skrajūnai pasiekia žemę, kiekvienas jų apsukęs tiksliai trylika ratų. Trylika padauginus iš keturių – gaunamas skaičius (52), simbolizuojantis actekų kalendoriaus metus. Actekaus kalendoriuje kiekvieni penkiasdešimt dveji metai sudaro saulės ciklą, o penkiasdešimt dvi savaitės sudaro metus. Saulė atgimsta, ir vėl kartoja savo kursą. Akivaizdu, kad toks ritualas kelia rimtą grėsmę šokėjų gyvybei – stulpo aukštis dažnai siekia net iki 40 metrų, o skraiduoliai nenaudoja jokių apsaugų. Tačiau šie drąsūs Totonkos kraujo actekų palikuoniai tai daro tam, kad žemė vėl džiaugtųsi Saulės šviesa.

Meksika. Laiptai į dangų

Aplankyti Janitzio (Chanicijo) salą su vyru susiruošėme paskutinę kelionės po Michoakano valstiją dieną. Iš Patzcuaro (Patskuaro) miestelio centro – tik pora minučių automobiliu iki to paties pavadinimo didžiulio ežero, kurio viduryje – sala, iš tolo matoma kaip iš vandens iškilęs miestas. Diena pasitaikė saulėta ir graži. Valandėlę stoviniavome prieplaukoje ir stebėjome prie kranto priplaukinčius ir nuplaukinačius salos link motorinius laivelius, į įžymiąją salą keliančius ne tik nuolatinius jos gyvenotojus, bet ir turistus, kurių čia netrūksta apskritus metus. Laiveliai neatrodė labai patikimi, bet po neilgų dvejonių nusipirkome bilietus (į abi puses – tik 30 pesų) ir įlipome į Karinos vardu pavadintą laiviūkštį.
Neilgai trukus visos vietos jau buvo užimtos: salos gyventojų, apsikarsčiusių nešuliais, geriamojo vandens bei maisto atsargomis, šurmuliujančių moksleivių vienodomis mėlynos spalvos uniformomis, ispanakalbių turistų. Tempdami griozdiškus muzikos intrumentus, laivelio vidury įsitaisė trys muzikantai. Užbaubus motorams ir pamažu ėmus tolti nuo kranto, muzikantai, ilgai negaišę, ėmė linksminti keliautojus muzika ir skambiomis meksikietiškomis dainomis...

Janitzio vardas turi daugelį reikšmių, viena iš jų – ¨vieta, kurioje lyja¨, kitos - ¨kukurūzų plaušai¨, ¨žvejybos vieta¨. Legendos byloja, kad sala dėl savo grožio buvo praminta vartais į dangų – pro ten į žemę esą nusileisdavo dievai.
Janitzio sala visoje Meksikoje garsėja dėl savitų Mirusiųjų dienos (lapkričio 1-2 dienomis) apeigų – saloje užgesinamos visos šviesos, šviečia tik languose degamos žvakės, kapinėse vyksta audringas Mirusiųjų dienos šventimas su šokiais, fejerverkais ir dainomis, namai puošiami dekoracijomis iš ryškiai oranžinių gėlių cempasúchil, kurios mirusiems neva rodo kelią į žemę. Tuomet laiveliai vos spėja kelti norinčiuosiuos aplankyti salą. Rodos, pusantro tūkstančio vietinių gyventojų prie turistų dėmesio jau seniai priprato ir tuo tik ir tegyvena: saloje nėra nei vienos parduotuvės, bet kas žingsnis stovi tradicinių salos patiekalų restoranai, abipus laiptų, vedančių į salos kalno viršūnę, stovi stalai, nukrauti suvenyrų.
Padainavę kelias dainas, muzikantai vikriai aplankė visus keleivius rinkdami centus už koncertą ir nepamiršdami paklausti, ar jie nenorėtų kokios nors dainos pagal užsakymą. To panorusiems garbaus amžiaus turistams teko krapštyti iš piniginės 70 pesų – tokia buvo poros dainų kaina.
Sala pamažu artėjo. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra, esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, gerai matėsi beveik virš vandens kybantys ir į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, toje saloje nėra nei vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai takeliai tarp namų, ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnė ir atgal.

Kasdien keli motoriniai laiveliai daugybę kartų sukaria beveik pusvalandžio trukmės kelią iki salos ir atgal. Gal tai ir neleidžia ežerui užakti žolėmis? Pakrantėse mačiau vandens buldozerius, raunačius vandens žoles, pats ežero vanduo – žalias žalutėlis, drumzlinas, įvairiose ežero vietose vandens paviršiuje plūduriuoja žolės, kuriose ilsisi ilgakojai vandens paukščiai – vadinasi, ežeras negilus. Iš viso Patzcuaro ežere stūkso penkios salos, tačiau tik viena yra lankoma ir patraukli tiek turistams lankyti, tiek vietos gyventojams apsistoti.
Iki kranto likus keliems šimtams metrų, keleviai turėjo progą pasigrožėti žvejojančiais vietos žvejais. Sakau pasigrožėti, nes žvejai naudoja neįprastų formų tinklus, kurie iš tolo savo forma primena drugelio sparnus. Keturios-penkios valtelės su žmogumi kiekvienoje sukiojosi vandeny ir artėjo link mūsų laivelio....

... Motoras buvo trumpam užgesintas, kad besidomintieji galėtų nufotografuoti šį vaizdą. Atrodo, lyg žvejai tam ten ir plaukiotų - ne žuvų gaudyti, o turistams pozuoti... Rodos, taip ir buvo. Po akimirkos metęs savotinklus, vienas žvejų, pasiėmęs sėtelį, priplaukė artyn ir lipte prilipo prie mūsų laivelio, įsikabinęs krašto – į sėtelį ėmė byrėti centai už pasirodymą...
Mažutė prieplauka, prigrūsta tokių pat motorinių laivelių, knibždėjo vietinių bei turistų. Prie lipančiųjų į salą tuoj pat prišoko būrys murzinų vaikų, prašydami pinigų. Pagyvenusi ponia, matyt, užsienietė, eilinį kartą šiandien išsitraukė piniginė sušelpti prašančiųjų – ji turbūt dar nežino, kad vėliau tokių dykaduonių atsiras ir dar, ir dar... vieni siūlys nusipirkti paprastų suvenyrinių ąsotėlių su vietiniu saldumynu viduje, o nepirkus – tiesiog prašys ¨dovanok monetą¨.
Jau prieplaukoje pasitinka vežimėliai su ledais, gėrimais, visada atviri restoranėliai su kalnais kepintų smulkių žuvyčių, gulinčių tiesiog prieigose esančiuose dubenyse. Prekiautojos viena už kitą garsiau šaukia, vilioja klientus. Suvenyrų prekeviai kuklesni – bendrauja tik užkalbinti. Paklausus kainos, nužvelgia nuo galvos iki kojų, įvertindami turisto piniginės vertę, ir pasako: ¨Devyniasdešim (pesų). Bet kaip tau – nuleisiu iki aštuoniasdešimt penkių¨.
Puikiausiai žinau, kad tokį patį daiktą Mechiko turguje gausiu už 20, pasiderėjusi ar pirkdama daugiau – už 18 pesų... Taigi taip ir linksminomės kildami į kalną ir klausinėdami šen bei ten kainų - vien tik iš įdomumo, kokios plačios yra kainų kėlimo galimybės.
Iš vieno kito restoranėlio išbėgdavo moteriškė tautiniais drabužiais, įbrukdavo į rankas kortelę su restorano adresu, ir visokiais pasiūlymais gundydavo užeiti pavalgyti. Nuolaidos, nuolaidos, gardžiausi patiekalai, užkandis nemokamai – niekas nesuviliojo užsukti užkąsti – tiesiog buvome sotūs. Dėl šventos ramybės pažadėjus užsukti į restoraną grįžtant atgal, moterys pavymui šaukdavo ¨Jaunuoli, aš tave prisimenu! Būtinai užeik! Aš tave atpažinsiu!¨
Maistas, kurį siūlo Janitzio salos restoranėliai ir užkandinės – įvairus, jame dominuoja tradiciniai meksikietiški patiekalai, ir, be abejo, žuvis. Tiek saloje, tiek Patzcuaro miestelyje populiarus užkandis yra keptos smulkios žuvytės, kurios patiekiamos stiklinaitėse, užpiltos citrinų sultimis ar aitriu padažu. Ežeringose Michoakano apylinkėse teko matyti (ir net ragauti…) panašiu būdu – apvoliojus miltuose ir apkepus – pagamintų riebių varlių... Vietiniams gyventojams tai jokia egzotika, viskas tradiciškai kepama ir patiekiama su keptais svogūnais, konservuotomis aitriosiomis paprikomis ir, žinoma, visus be išimties meksikietiškus patieklaus lydinčiomis pupelėmis bei kukurūzinėmis tortilijomis. Delikatesu laikoma išimtinai tik Patzcuaro ežere sugaunama balta žuvis. Jos, deja, neparagavome – taigi neaišku, kuom ji yratokia ypatinga. Atsigaivinti ir prarastas organizmo druskas atgauti padeda gatvėse gaminamas gėrimas: gazuoti vaisvandeniai su žiupsniu druskos ir citrinų sultimis; pagal pageidavimą pridedama ledukų, įpilama šlakelis tekilos, įberiama raudonųjų paprikos miltelių.
Kadangi sala – mažutė, daugiausiai už penkiolikos minučių pasiekėmė kalno viršūnę. Pakeliui stabtelėjome, ant laiptų ir sienų pamatę didžiulius plaukuotus kirminus. Pro šalį šurmuliavę vaikai šūktelėdami perspėjo, kad neliestume – paliesti gyviai išskiria deginantį odą skystį. Tai buvo vienintelis susitikimas su saloje esančia gyvąja gamta – daugiau vietos tarp sustatytų vienas šalia kito namų ir laptų, kaitinamų aitrios saulės, rodos, nebuvo vietos niekam – nematėme nei vienos transporto priemonės, nei naminio gyvūno.

Sumokėję už bilietą juokingai mažą sumą – 6 pesas - (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ir leidimas užlipti į skultūros-bokšto vidų), atsidūrėme erdvioje apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsivėrė vaizdas į ežero platybes, apačioje esantį susigūžusį miestuką, ir galingus kalnus bei ugnikalnius horizonte....

Gerokai pakilusi saulė ėmė kepinti, todėl atsigaivinti patraukėme į skultūrą-muziejų.
Skulptūros viduje esančiais laiptais penkis aukštus kopėme į viršų tikėdamiesi apžvelgti apylinkes iš dar labiau kvapą gniaužiančio aukščio. Lipant sraigtiniais laiptais, ant sienų nutapytose originaliose freskose (dailininkas Ramon Alba de la Canal) galima perskaityti visą Meksikos herojaus, kurio garbei pastatyta ši statula ir kurio vardu pavadinta Michoacano sostinė (už 60 km nuo Patzcuaro) gyvenimo istoriją ir karą, po kurio Meksika tapo nepriklausoma. Slysčiodami nuzulintais laipteliais, pasiekėme viršų, ir per tarpą iškišę galvas, valandėlei sustingome nuo atsivėrusios platybės didingumo...
Dabar jau ir apžvalgos aikštelė atrodė miniatiūrinė, o kitos ežero salos rodės kaip ant delno. Tarp medžių šmėžavo raudoni salos namelių stogai, o motoriniai laiveliai raižė ežero vandenį, palaikydami ryšį tarp salos ir viso likusio pasaulio.
Ką gi, leidžiamės žemyn, užleisdami vietą kitiems smalsuoliams. Vėl tie patys laiptai, vedantys į prieplauką, bandymas fotoaparatu pagauti Patzcuaro salos gyventojų kasdienybės akimirkas: vešlios ryškiaspalvės gėlės vazonuose, kuriais nukrauti balkonai ir palangės, sustojusios ant laiptų pasišnekučuoti moterys su vaikais, rankų darbo suvenyrai iš medžio ir molio, tekstilės gaminiai, žvejybos amatą šioje saloje bylojantys įnagiai. Sala, gyvenanti savo gyvenimą, išlaikiusi savitas tradicijas, žvejybos būdą, amatus, tarsi magnetas traukianti turistus ne tik iš Meksikos, bet ir viso pasaulio.

Vėlgi – netrumpa, tačiau visai nenuobodi kelione motoru traukiamu laiveliu, linksmai grojant gyvai meksikietiškai muzikai ir stebint, kaip sala mažėja, traukiasi, apsiblausia ūkais... Ir tas mažas kauburėlis nuostabaus ežero vidury išties ima panašėti į dangaus vartus.

Meksika. Mumijos

Guanajuato (Meksika, Guanajuato valstija) – gražutis lyg pasaka miestelis, kurio savita architektūra ir namų spalvų kombinacijos patraukia akį ir įsimena ilgam. Romantiškom istorijom apipinta Bučinių gatvė, milžiniška indėnų didvyrio Pipila skultūra, iškilusi virš miesto ant didžiulio kalno, požeminės gatvės, įrengtos po miestu, kad nebūtų pažeista autentiška miniatiūrinių miesto gatvelių struktūra – viskas lydima susižavėjimo kupinomis akimis ir fotoaparatų blykstėmis. Guanajuate turistų netrūksta ištisus metus. Ypač daug jų pritraukia Servantino festivalis, vykstantis jau daugia nei 30 metų – tuomet miesto gatvės tampa didžiule spektaklio scena: šokama, dainuojama, vaidinama keturias savaites.

Suvenyriniuose atvirukuose, kuriuose puikuojasi spalvingi miesto vaizdai, Don Kichoto atvaizdas ir archelogijos paminklai, visuomet vietos skiriama ir...mumijoms. Išsiblaškiusį turisto žvilgsnį, klaidžiojantį po suvenyrų parduotuvių vitrinas, netikėtai prikausto amžiams užmerktos akys ir sustingusios rankos. Kas tai? Įžymusis Guanajuato mumijų muziejus, kuriame – didžiausia natūralių mumijų kolekcija pasaulyje. Mirties kvapu alsuojantis pastatas, kuriame susikerta šis ir anapusinis pasauliai... Lankydamasi Guanajuate, jau pirmą išaušusį rytą, lydima šmaikščių miestelyje gyvenančio vyro giminaičio komentarų (¨Einam į muzieju aplankyti tetulės¨) iškeliavom į muziejų. Kaitino aitri kovo saulė, po miestelį lyg aptingusios musės vaikštinėjo blyškiakojai turistai, vieninteliai judrūs ir gyvybingi po automobilio ratais taikėsi pakliūti gatvės prekeiviai – nuo tik neseniai išmokusių kalbėti vaikų iki senių, siūlančių miesto suvenyrų juokingai mažomis kainomis. Artėjant prie muziejaus, jau iš toli akį patraukė lyg gyvatė išsiraičiusi žmonių eilė, einanti palei pastato sieną, kaip tuoj išaiškėjo – mumijų atėję apžiūrėti smalsuoliai. Laukiantieji visais įmanomais būdais stengėsi pakliūti į retų medžių metamus šešėlius, apdairesnieji slėpėsi po skėčiais, o apsukrūs prekeiviai bėginėjo šen bei ten siūlydami aukso vertės šalto geriamojo vandens butelius. Į eilę teko stotis ir mums. Vis abejojau, ar verta tiek pastangų dėti, kad pamatyčiau kažkokias mumijas, kurių egiptietiškųjų brolių nuotraukose ir ekranuose esu mačiusi tiek ir tiek... Tačiau jei jau atėjome – teko stovėti iki bilietų kasos; nusipirkus bilietus išaiškėjo, kad eilės, laukiančios priekyje – dar gerai valandai, tačiau trauktis jau nebuvo kur... Iš Mauricijaus ir Marko, kurie tame muziejuje lankėsi nebe pirmą kartą, o dabar atėjo specialiai tam, kad aprodytų jį man, stengiausi ištraukti kuo daugiau informacijos – kaip tos mumijos muziejuje atsirado, kokia muziejaus sukūrimo istorija ir panašiai. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvau informuota, kad Guanajuato miestelio kapinės – mažos, dėl miesto struktūros neįmanoma jų plėsti, todėl kapinių žemė apmokestinta. Neįstengę sumokėti tam tikros sumos, neturtėliai po septynerių metų, praleistų po žeme, keliauja į muziejų... 1896-1958 metais įvestas laidojimo mokestis – mokant dvidešimt pesų per metus, arba sumokėjus iškart 170 pesų, buvo leidžiama laidoti miestelio kapinėse. Daugeliui šeimų tai buvo dideli pinigai, ir muziejus greit prisipildė eksponatais.

Taigi Marko su Mauricijum esą kasmet vis užsuka pasilabinti su praeitame dešimtmetyje palaidotomis tetomis. Juokas juokais, bet kiek tame tiesios, o kiek pokštavimo - įsitikinti vyliausi savo akimis. Pamažu kylant laiptais pirmosios muziejaus salės link (į salę vienu metu buvo įleidžiama ne daugiau trisdešimties žmonių, jiems perėjus į kitą salę – į pirmąją buvo įleidžiami kiti laukiantieji), juokai tilo. Kai pagaliau įžengėm į salę, priėjau prie pirmo eksponato. Ranka pasiekiamas, jeigu ne stiklas, gulėjo žmogus... Muziejaus gidas greitakalbe pylė dešimtimis kartų per dieną kartojamą informaciją – čia mažiausia pasaulio mumija, tai – palaidota besilaukianti moteris, o štai čia - kinė, nuteista mirties bausme; smalsuoliai būriavosi nuo vienos stiklinės vitrinos prie kitos, šurmuliavo, kažkam ant rankų garsiai rėkė kūdiki (ką tokio amžiaus žiūrovai čia veikia?), o mumijos gulėjo nepajudinamos, ramios, slėpdamos savyje praėjusių dešimtmečių atsiminimus.

Mumijų muziejus – siaubo ir praeities mišinys, atveriantis duris į mirusiųjų pasaulį. Jokioje kitoje pasaulio šalyje taip nekultivuojamas mirties kultas kaip čia, Meksikoje. Apie dešimt tylių kambarėlių, sujungtų siaurais koridoriais, amžinam poilsiui priglaudė daugiau nei šimtą sudžiuvusių palaikų, neradusių vietos žemėje. Įvairiomis pozomis sustingę kūnai, mažų vaikų, aprengtų baltais nėriniuotais drabužiais (praėjusiame šimtmetyje Gauanjuate mirę vaikai būdavo šarvojami kaip šventieji) vaizdai palieka be žado. Muziejus pertvarkytas ne taip jau ir seniai – prieš kurį laiką muziejaus gyventojos buvo eksponuojamos galerijoje, kuriame mumijos buvo paprasčiausiai...sustatytos pasieniuose! Muziejaus lankytojams tekdavo slinkti siauru takeliu, iš abiejų pusių lyg sargams stovint įvairaus dydžio ir aukščio grėsmingoms stovyloms. Tarp lankytojų pasitaikė nemažai ¨trofėjų medžiotojų¨, kurie nesibodėjo gabalėlis po gabalėlio lupti ir nešti iš muziejaus jo eksponatų ¨atsiminimui¨; tokiu būdu buvo beveik sunaikintos net keturios mumijos – iš jų beliko galvos. Todėl dabar visi išlikę kūnai saugiai paslėpti po stiklinėmis pertvaromis, daugelis jų kartas nuo karto yra vežami rodyti į įvairius muziejus ir parodas. Tik stiklas skiria lankytojus nuo sudžiuvusių kūnų. Kai kur matomi išlikę drabužių fragmentai – kojinės, batai, marškiniai. Aiškiai matomi nagai, netgi antakių linija, išlindęs sudžiuvęs liežuvis, barzda, nesunkiai nuspėjama plaukų spalva. Džiūdamas kūnas išsikreipia – kojos tampa panašios į šokančios balerinos kojas: pėda išsilenkia lanku, pastačius kūną, į žemę remtųsi tik patys pirštų galiukai. Kartais lanku išsiriečia ir nugara. Džiūnant ir traukiantis odai, mirusiųjų veidai įgauna siaubo išraišką, burna plačiai prasiveria, lyg sustingusi klyksme. Labai aiškiai matosi, kokio kūno sudėjimo buvo mirusysis – apkūniųjų pilvai atrodo lyg subliuškę džiovinti balionai. Vienas iš įspūdingiausių eksponatų – mirusi nėščia moteris. Jos kūne buvo rasta miniatiūrinė negimusio kūdikio mumija. Remiantis tyrimais nustatyta, kad moteris mirė maždaug 40 metų, o mirties priežastimi nurodoma nepilnavertė, prasta mityba.

Iš šimto aštuonių mumijų tik trys tėra mumijos ¨užsienietės¨: rytietė moteris ir du prancūzai. Iki šių dienų išsilaikę drabužių likučiai leidžia giliau pažvelgti į epochą, kurioje gyveno šie žmonės, susidaryti įspūdį apie jų socialinę klasę, gyvenimo būdą. Daugelį metų San Sebastijano kapinės buvo pagrindinės Guajanuato kapinės. Be jų, egzistavo ir San Cayetano ir San Augustino laidojimo vietos, pastaroji buvo skirta tik užsieniečiams. Augant gyventojų skaičiui, atsirado būtinybė kapines plėsti. Taip 1853 metų rugpjūčio 30 dieną išduotas leidimas naujoms, gerai suplanuotoms ir didelėms kapinėms, kurios buvo baigtos įrengti iki 1861 metais pietinėje kalvos Cerro Trozada dalyje. Specifinė vietovės charakteristika ir zonos topografija sudarė palankias sąlygas kūnams koservuotis. Sakoma, kad pirmoji tų kapinių mumija buvo rasta 214 numeriu pažymėtoje kapavietėje, datuojamai 1865 metų birželio 19 diena.Ne visi kūnai šiose kapinėse virto mumijomis. Nustatyta, kad palaidotieji cinko karstuose kūnai laikėsi ne daugiau nei dešimt metų, tuo tarpų mirusieji, laidoti molinėse kriptose, mumifikavosi. Iki 1907-ųjų metų ekspozicijoje jau buvo 86 mumijos. Muziejus apipintas įvairiausiomis istprijomis – nuo tragiškų iki fanstastinių. Pirmoji ir pati seniausioji mumija datuojama 1869 metams. Tai prancūzas Remigio Leroy, gyvenęs Guanajuate. Deja, daugiau jokių jo gyvenimo faktų nerasta, tik tiek, kad jis buvęs medikas. Lankytojų susidomėjimą kelia jo rankose laikoma knyga, kuri, spėjama, yra biblija. Nuo 1870 metų mumijos pradėtos demonstruoti saviuvaldybės nustaytoje vietoje, o pirmieji užsienio lankytojai apsilankė jau iki 1894-ųjų.

Didelio susidomėjimo sulaukia pripažinta mažiausia mumija pasaulyje, eanti tik maždaug 19-20 cm ūgio. Tyrėjai mano, kad šis mažas žmogutis tikriausiai mirė gimdamas, o gal gimė jau nebegyvas. Dar visai neseniai ši mažiausioji mumija buvo eksponuojama savo motinos (taip pat besiilsinčios muziejuje) glėbyje, tačiau vėliau kūnai buvo atskirti – mažoji mumija ¨iškeliavo¨ į mirusių vaikų kambarį. Čia nutyla net triukšmingiausi muziejaus lankytojai, ir nustėrę žiūri į ¨lėles¨ - tai vaikai, kelių mėnesių, daugiausiai – iki metų amžiaus. Viena muziejaus patalpų yra skirta supažindinti su meksikietiškuoju mirties kultu. Eksponuojamos melancholiškos nespalvotos laidotuvių nuotraukos, eilėraščiai apie mirtį, humoristiniai piešinėliai su skeletais. Jau žinau, kaip džiaugsmingai yra švenčiama meksikiečių Mirusiųjų diena, kai, pasak jų, į namus grįžta mirusieji ir dėl to rengiamos tikros fiestos. Mirties atributika lydi gatvėse, kavinėse, prekybos centruose. Tačiau per laidotuvės tvyro liūdesio ir susikaupimo nuotaika.Jau kurį laiką į muziejuje draudžiama eksponuoti naujų mumijų; priimamos nebent detaliai išanalizuotos ir pripažintos kažkuo ypatingomis, besiskiriančios jau nuo esančiųjų muziejuje. Be to, tam būtinas rašytinis mirusiojo giminaičių sutikimas demonstruoti kūną muziejuje, savivaldybės leidimas ir pan.

Visgi mumijos nėra amžinos ir jomis tenka rūpintis. Kiekvienas kūnas turi po ventiliacijos langelį, kuriuo tiekiamas grynas oras, taip pat dukart per metus yra dezinfekuojamas kartu su savo vitrina. Lankytojų reakcijų būna įvairių. Vienus supykina tik pamačius pirmąjį eksponatą, kiti į mumijas žiūri kiek žaismingiau – lyg į lėles, kurios, rodos, bet kuriuo momentu gali prasimerkti ir atsikelti. Vieni garsiai piktinasi, kokia nepagarba mirusiajam... O kiti žavisi tokiu netradiciniu muziejumi.

Nustėrus vedžiojau akimis nuo vienos vitrinos prie kitos, už nugaros šnibždantis lakytojams ¨Tššš...nekalbėk garsiai, nes JAS prižadinsi...¨Ignacia Aguilar – tokiu vardu buvo jauna moteris, palaidota gyva. Kentėjusi nuo epilepsijos ir nugrimzdusi į komą, ji buvo palaikyta mirusia ir palaidota Galima tik įsivaizduoti siaubą, kurį patyrė moteris, atsibudusi kelis metrus po žeme. Ta išraiška atspindinti mumijos veide, kurį desperatiškai bando pridengti tragiškai užlaužtos rankos. Tuomet Meksikoje buvo laidojami beveik tik ką mirę žmonės, nepraėjus nė parai nuo jų mirties. Apie 1833 metus šalyje siautėjo cholera, tuo galima būtų paaiškinti tokį skubotumą greičiau atsikratyti kūnais.

Trys ar keturios muziejaus mumijos – aiškiai žmogžudystės aukos. Po šonkauliais ryškia raudona dėme žymimi mirtini peilio dūriai. Viena moteris – su smaugimo žymėmis ant kaklo ir išlindusiu liežuviu. Gidas informuoja, kad tai – mirties bausme nuteista nusikaltelė. Kaip bebūtų, žiūrint į džiovintus kūnus už stiklo, piršosi mintys: ¨Jie buvo gyvi, gyveno savitą gyvenimą, turėjo svajonių, planų.. O dabar – čia, už stiklo, spitrijant tūkstančiams smalsuolių, kurie vis eina, pirštais bado¨. Smalsumas maišėsi su pasibjaurėjimu ir baime, kad mirtis visai čia pat, ranka pasiekiama.

Nebesinorėjo jau ilgiau apsistoti ties vitrinomis, o kambarėliai vis nesibaigė. Tik galiausiai, ištrūkus iš mirtimi alsuojančios prieblandos į saulės nutviekstą miestelio aikštę, lengviau atsikvėpiau. Virė gyvenimas, aplink šurmuliavo žmonės, o iš atminties niekaip neišsitrynė matyti išraiškingi veidai, lyg nupieštos sumedėjusios akys, mažos lelytės-vaikai, kuriem nebuvo lemta ilgai džiaugtis saule. Ėjau toliau pažinti pasakų miestelio Guanajuato, bet man rodės, kad mumijos stovi man už nugaros...

Meksika. Frida

1925-ųjų rugsėjo mėnesio septynioliktosios vakaras Mechike. Tik ką nevaldomas tramvajus įsirėžė į medinį miesto autobusą, ir po gatvę išsibarstė žmonių kūnai. Tarp sužeistųjų – sunkiai sužalota mergina strypo pervertu kūnu.
Tai aštuoniolikmetė Magdalena Carmen Frieda Kahlo y Calderon, su draugu važiavusi po paskaitų namo. Vėliau gydytojai stebėsis, kaip ji liko gyva: nustatyti dubens kaulų, stuburo, šonkaulių lūžiai, į vienuolika dalių skilę dešinės kojos kaulai, išnarintas petys. Avarijos pasekmes moteris jaus dar 29 metus – tiek jai liko gyventi po tragiško nutikimo, negrįžtamai pakeitusio būsimosios žymiausios Meksikos dailininkės, pasaulyje žinomos Fridos vardu, gyvenimą.
Praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų, Frida vis dar gyva Meksikos kultūroje. Apie ją kuriamos kino juostos, jos gimtinėje Fridos atvaizdas puikuojasi dailės salonų vitrinose, atvirukuose, ant krepšelių ir maišelių, degtukų dėžučių, puodelių ir dekoratyvinių lėkščių. Biografinė dokumentinė juosta susukta Vokietijoje 1982 metais, pirmasis meninis filmas apie Fridą sukurtas 1984-aisiais, antrasis, sulaukęs didelio populiarumo ir atgijusio susidomėjimo šia neeiline menininke – 2002 metais su viena populiariausių Meksikos aktorių Salma Hayek.
Neabejotinai pats gyviausias Fridos nemirtingumo įrodymas – muziejus Mechike, Coyoacano miestelyje, kur menininkė gimė1907-ųjų metų liepos 6 dieną, užaugo (pati ji mėgdavo nurodyti kitą gimimo datą – 1910 06 10. Neįtikinama, kad tokiu būdu ji bandė ¨pasijauninti¨ trimis metais, tačiau labiausiai tikėtina, kad revoliucijos dailininkė, gyvenusi audringais Meksikos atgimimo metais, pasirinko šią datą bandydama susitapatinti su Revoliucija), ten pat atsisveikino su gyvenimu tik atšventusi keturiasdešimt septintąjį gimtadienį.
Muziejus – „Mėlynasis namas“ tebesaugo tuometinę dvasią, nes tepraėjus metams nuo Fridos mirties, jos vyras Diego perdavė šį namą Meksikos valdžiai, kad jame būtų įrengtas muziejus.
Išlipusi metro stotelėje ¨Coyoacan¨, žingsniuoju iki šiol nematytos vietovės gatvėmis. Akyse dar stovi internete rastos koordinatės – visai netoli turėtų būti Frida Kahlo muziejus. Atvirai, niekada nesidomėjau šia menininke, net per kino teatrus praūžusio filmo ¨Frida¨ nemačiau. Bet pragyvenus Meksikoje pusantrų metų ir daugmaž susipažinus su šios šalies kultūra, gėda būti negirdėjus apie žymiausią 20 amžias Meksikos menininkę, kuriuos gyvenimo biografija įspūdinga ne mažiau nei jos kūryba.
Pasiklysti neleidžia mėlyni informaciniai kelio ženklai su užrašu „Museo Frida Kalho“. Trumpam susimąstau ir net išsitraukiu fotoaparatą įamžinti, nes suabejoju, ar tikrai taip rašoma ši pavardė. Vėliau išaiškės, kad buvau teisi – muziejuje radau visus paveikslus pažymėtus Kahlo pavarde, o dokumentinio filmo titruose sušmėžuoja dar vienas variantas: Khalo. Įdomu, kaip Mechiko savivaldybė sugebėjo nukabinėti visą rajoną klaidingomis informacinėmis lentelėmis...

Ėjimo nemažai, bet mėgaujuosi didžiulių Coyoacano (actekų kalba tai reiškia kojotų vieta) medžių vėsa ir bandau įsivaizduoti, kaip daugiau nei prieš penkiasdešimt metų aptrupėjusiais šaligatviais vaikštinėjo to meto žymūs žmonės: Trockis, Kahlo, Diego Rivera. Įsivaizduoti sekasi, nes senais kartono lakštais apkalinėtos vitrinos, apiplyšę ir nublukę renginių plakatai ant sienų nelabai primena likusią Mechiko dalį ir tai, kad jau 21 amžius. Laikas čia tarytum sustojęs.

Suradau Londono gatvę ir einu sekdama namo numerius, ieškodama ¨mėlynojo namo¨. Jis išdygsta prieš mane visai netikėtai, išnyra lyg iš niekur. Pasidaro šiek tiek juokinga – aš juk baiminausi, kad jo nerasiu...

Neįmanoma nepastebėti ryškių ryškiausios mėlynos spalvos dviejų aukštų namo, stovinčio dviejų gatvių sankirtoje, ir besitęsiančio iki sekančio namo tokios pat spalvos mūrine aukšta tvora. Abejonių dėl pastato populiarumo nekyla ir dėl šalia besibūriuojančio užsieniečių (atpažįstu neklysdama!) būrio. Virš siauro įėjimo didelėmis raidėmis užrašyta Museo Frida Kahlo, o tik įžengus – lyg sargybinis kelią pastoja butaforinis dviejų metrų žmogėnas, iš stilizuotų plakatų ant sienų žvelgia kažkur matytos moters tankiai suaugusiais antakiais žvilgsnis. Apsidžiaugiu – štai ir prasideda, sveika atvykus į meno pasaulį.

Aukšta siena atitvertos teritorijos kieme – tikras botanikos sodas su aukštais kedrais, krūmynais ir gėlėmis. Frida, likimo dažnai izoliuota nuo išorinio pasaulio dėl ligų, mėgavosi gamtos kampeliu. Visai šalia čiurlena vanduo, žvilgsnį patraukia į vidinę mūrinės tvoros sieną kažkokiu būdu įtaisyti ąsočiai, nišose pasislėpę senosios Meksikos dievų skulptūrėlės, bemaž kiemo vidutyje stūkso kelių metrų aukščio tikrų tikriausia piramidė su preispaniškojo laikotarpio lipdiniais. Mėlynojo namo sienoje spalvotais akmenėliais išdėlioti žodžiai „1929-1954 šiame name gyveno Diego ir Frida“. Nuo čia prasideda kelionė po įspūdingą Meksikos menininkės gyvenimą.Pirmasis Fridos namo kambarys pasitinka ant visų sienų iškabintais paveikslais ir dideliu židiniu, iki pat viršaus nukrauto statulėlėmis bei molinėmis figūromis. Paveiksluose – daugiausia žmonių didelėmis liūdnomis akimis veidai, portretai. Kai kurie darbai, piešti pieštuku ar anglimi, nepabaigti – prie galvos trūksta kūno, kai kurių detalių. Rodos, pirmasis Fridos namų kampas yra skirtas susipažinti su jos vaikyste šeimos rate – viename paveiksle randu visą šeimos genealoginį medį, kitame – Fridos tėvai su vaikais, pačia Frida, ir turbūt seneliais, sklandančiais debesyse. Kelių šeimos narių veidai nepabaigti piešti - tušti, vienas – visai užbraukytas.

Be Fridos, migranto vengro-vokiečio Guillermo Kahlo ir Amerikos indėnės-ispanės Matilde Calderon y Gonzales šeimoje buvo dar trys seserys, dvi vyriausiosios – iš pirmosios vyro santuokos. Trečioji gimė Frida. Sutuoktinių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, vėliau Matilde prisipažino Fridai, kad tekėjo už jos tėvo tik todėl, kad jo vokiška kilmė jai priminė kadaise nusižudžiusį jos mylimąjį. Tarp dukros ir motinos nebuvo ypatingo dvasinio ryšio, motina niekada pati nemaitino kūdikio – prieš besilaukdama Fridos, moteris buvo praradusi naujagimį sūnų, dėl to, išvarginta ir nusilpusi po nėštumų, atidavė dukrą maitinti indėnei žindyvei.

Likimas negailėjo Fridos jau vaikystėje: būdama šešerių, susirgo poliomielitu. Dėl to tinkamai nesivystė jos dešinė koja – ta pati, kuri avarijos metu buvo daugiausiai sužalota. Nepadėjo pastangos sąžiningai mankštinant kojos raumenis. Liga jos koją paliko ploną, deformuotą – mergaitę mokykloje lydėjo skaudžios vaikų patyčios. Įprastais Fridos drabužiais tapo kelnės, ilgi sijonai, ant deformuotos kojos aunamos kelios poros kojinių. Jau tada ligos patalas Fridą ilgam laikui atskyrė nuo pasaulio, bet atvėrė duris kitam – jos vidiniam pasauliui. Po beveik keturiasdešimties metų į jos dienoraštį guls prisiminimai apie šį ligos laikotarpį. Dienoraščio ištrauka su pavadinimu „Atsiminimai“ /Recuerdos/ – antrajame Mėlynojo namo kambaryje, ilgam pritraukianti turistus, sugebančius įskaityti juodu rašalu prikeverzotą pribraukytą ispanišką tekstą. Esą ji, ilgas dienas praleidusi lovoje, įsivaizduodavo turinti panašaus amžiaus draugę, kuri ją kasdien lankydavo.. Pati Frida esą išlipdavusi pro ant stiklo pirštu nupieštas įsivaizduojamas duris ir žaisdavusi su savo ¨drauge¨, jai dainuodavo, o „draugė“ iš jos dainų sužinodavusi visas jos „slaptas bėdas“. Kokios tai bėdos, po trisdešimt ketverių metų rašanti dienoraštį Frida prisipažįsta net nebeprisimenanti.

Tame pačiame muziejaus kambaryje – du natūralaus žmogaus ūgio manekenai, aprengti Fridos devėtais drabužiais. Išskirtinė Fridos apranga ir aksesuarai – meksikietiški tradiciniai margi sijonai, ryškios palaidinės, dideli egzotiški auskarai – jos vyro menininko Diego nuopelnas; būtent jis ją pastūmėjo pakeisti aprangos stilių. Tokią Fridą ir matome jos daugelyje autoportretų: apsirėdžiusią tradicinių motyvų plačiais apdarais, susisukusią plaukus į įmantrią indėnišką kuodą. Viena iš eksponuojamų suknelių – gerokai pablukusi, tačiau antroji atrodo visai kaip nauja, tik ką ištraukta iš dailininkės spintos. Šalia kabo vienas įžymiausių Fridos paveikslų „Dvi Fridos“. Kaip ir daugelis paveikslų, taip ir šis vaizduoja vieną iš moters gyvenimo fragmentų. Kraujuojanti širdis, kraujo lašai – ne tik fizinio, bet ir dvasinio skausmo simboliai, įpinti į kiekvieną jos kūrinį. Frida nevengė ir politinių paveikslų motyvų – pavyzdžiui, dažais tapytame darbe „Frida ir Stalinas“ save pavaizdavusi šalia didžiojo vado portreto, iškalbingas kito paveikslo pavadinimas „Marksizmas suteikia sveikatos“ arba Mėlynajame name esančioje dailininkės studijoje eksponuojamas didelis nepabaigtas Stalino paveikslas, taip ir likęs neišimtas iš molberto.

Tačiau iki savo aštuonioliktojo gimtadienio Frida net nesvajojo ir neplanavo tapti dailininke. Vaikystės liga pastūmėjo Fridą rinktis medicinos studijas – 1922 metais pabaigusi pradinę Vokiečių kolegiją, ji pradėjo studijuoti Nacionalinėje aukštojoje mokykloje (Escuela National Preparatoria), kur tikėjosi išmokti gydytojo amato. Studijuodama šioje mokykloje, Frida tapo ¨Cachuchas¨ politinio judėjimo nare, propagavo socialistines-nacionalistines idėjas ir atsidėjo literatūrai. Tuo pat laikotarpiu prasidėjo meksikietiškojo renesanso judėjimas. Valstybė finansavo vietinius dailininkus, tapančius ant bažnyčių, mokyklų, skaityklų, viešųjų pastatų sienų.
Pirmą kartą apie įžymų Meksikos dailininką Diego Riverą, vėliau tapsiantį jos vyru ir didžiausia gyvenimo meile, Frida sužinojo studijuodama – mokyklos Simon´o Bolivar´o amfiteatre puikavosi Diego darbas ¨Kūrimas¨. Dabar Diego Riveros kūrybai yra skirta viena Fridos muziejaus patalpų.Gerai besisekančiais mokslais Frida džiaugėsi neilgai. Autobuso avarija pakirto jaunos merginos gyvenimą negrįžtamai. Ilgus mėnesius teko leisti prikaustytai lovoje, kenčiant viena po kitos sekančias operacijas. Iš viso per gyvenimą jų teko patirti daugiau nei trisdešimt.

Pirmieji piešiniai – margi drugeliai - pasirodė ant gipsinio korseto, juosusio dailininkės kūną. Stilizuotų korsetų iš odos, gipso, metalo, su papuošimais ir įklijuotais veidrodžio gabaliukais apstu visame muziejuje, jiems yra skirta netgi atskira patalpa; po avarijos visam laikui pasikeitusį gyvenimą liudija ramentai, prigludę prie dailininkės lovos. Lova buvo viena ištikimiausių Fridos palydovių, todėl ji atrodo išskirtinai – su baldakimu, kurio viršuje dailininkės tėvas pritaisė veidrodį, kad Frida galėtų save matyti. Mergina žiūrėjo veidrodį ir piešė, galbūt todėl daugelyje Fridos paveikslų – ji pati. O galbūt todėl, kad, pasak Fridos, ji piešė save, nes pati save ¨geriausiai žino ir supranta¨. Gulint ligos patale, pamažu popieriuje ėmė rodytis ir baisieji 1925-ųjų avarijos vaizdai, pati Frida, sutvarstyta gulinti lovoje, gydytojai, palinkę virš operacinio stalo. Piešimas tapo skausmo išraiškos priemone, menininkės autobiografija. Beveik metus po avarijos praleidusi lovoje, Frida pagaliau pasveiko ir netgi galėjo vaikščioti, tačiau visam laikui liko stiprūs pasikartojantys skausmai. Pagijusi Frida sugrįžo į normalų gyvenimą, atnaujino nutrūkusius ryšius su mokyklos draugais ir įstojo į Jaunųjų komunistų lygą.

Priartėju prie vieno muziejaus stendų – tikro vaistų lobio. Po stikliniu dangčiu sudėti visi vaistai, po Fridos mirties rasti šiuose namuose. Morfino ampulės, dideli švirkštai, anestetikai, tepalai – po avarijos dailininkė buvo pasmerkta nesiskirti su jais iki gyvenimo galo.Po vaikystės ligos ir avarijos, rodos, nebegalėjo nutikti nieko blogiau. Tačiau Fridos gyvenime pasirodė Diegas Rivera, žymus Meksikos sienų tapytojas. Vėliau menininkė prisipažins, kad jos gyvenime buvo dvi didelės avarijos. Pirma – 1925-ųjų metų tragiškasis įvykis. Antroji – sutikus Diego. Nuo to vaistų nebuvo. Po avarijos likimas juodu suvedė, kai Frida Diego pamatė viename iš susitikimų su draugais. Frida parodė jam savo kūrinius ir paklausė nuomonės. ¨Turi talentą¨, - atsakė tapytojas ir paskatino ją kurti toliau. Frida tapė autoportretus, nė kiek nesistengdama savo atvaizdo idealizuoti. Sunku įsivaizduoti, o šiais laikais – net neįmanoma, kad moteris neslėpė ir nešalino plaukelių nuo veido (turėjo tamsių plaukelių ant viršutinės lūpos, suaugusius antakius), o savo paveiksliuose juos dar labiau pabrėždavo. Dabar visame pasaulyje Frida yra atpažįstama iš tankiai suaugusių rūsčių antakių, kurie yra tapę jos išskirtine išvaizdos detale.

Smulki raiša moteris, įžengusi į draugų susibūrimo vietą, iškart tapdavo dėmesio objektu: vyrai norėjo būti su ja, moteris – tapti tokia kaip ji. Frida keikėsi kaip vežikas, be perstojo rūkė, vartojo stiprius alkoholinius gėrimus (ypač tekilą) ir dainavo nepadorius ketureilius. Nepaisant visą likusį gyvenimą ją lydėjusio skausmo ir kančios, Frida buvo ekstravertiška, ugninga ir inteligentiška asmenybė, turėjusi draugų iš politikos, kino, pramogų pasaulio. Mėlynasis namas Coyoacane buvo nuolatinė Fridos draugų susibūrimo vieta, ten kurį laiką buvo apsigyvenęs politinis tremtinys L. Trockis su žmona.

Diego patiko ne tik Fridos paveikslai, bet ir ji pati. 1929 metų rugpjūčio 29-ąją dieną Coyocane menininkai sumainė žiedus. Dvidešimt dvejų metų Frida ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio vyro, kuriam ši santuoka buvo trečioji. Fridos motina nepalankiai žiūrėjo į dukters pasirinkimą, ir ne kartą jų porą vadino ¨dramblio ir karvelio¨ sąjunga. Diego buvo aukštas, pilvotas, šalia 1,60 m smulkios, vos 45 kg sveriančios Fridos atrodė lyg milžinas savo 1,86 m ūgiu ir 130 kg svoriu, be to, buvo komunistas ir ateistas. Fridos tėvas į santuoką žiūrėjo atlaidžiau – jis aiškiai suprato, kad finansinė Diego padėtis bus ramstis tolimesniam dukters gydymui. Vieni dailininkės draugai buvo šokiruoti jos pasirinkimo, kiti vertino tai jos kaip menininkės karjeros pradžią.

Tarp asmeninių menininkės daiktų muziejaus salėje randu po stiklu padėtų Fridos ir Diego nuotraukų, kur smulki mergina glaudžiasi prie milžiniško stoto Diego, Fridos jaunystės dienų fragmentų išblukusiuose nespalvotuose paveikslėliuose, užrašų knygutė, sąsiuvinys su skaičiavimais, už kiek pesų Frida planuoja parduoti savo kūrinius, kiti įrašai.Netrukus Frida pastojo. Tačiau metalinis strypas, pervėręs ją avarijos metu, buvo pažeidęs dubens kaulus, todėl moteris negalėjo iki galo išnešioti kūdikio ir jo neteko. Frida visuomet svajojo turėti vaikų, tačiau tam priešinosi Diego, kuriam vaikai būtų trukdę keliauti vykdant pelningus tapybos užsakymus. Bejėgė moteris lovoje, gydytojai baltais chalatais, mažų vaikų fragmentai – tai paveikslai, atspindintys tragiškus Fridos gyvenimo vingius. Deja, jų buvo ne tiek jau ir mažai. Menininkų santuokinis gyvenimas buvo labai audringas: tiek vienas, tik kitas pildavo alyvos į ugnį savo elgesiu, buvo temperamentingo charakterio. Diego nevengė linksmintis su kitomis moterimis (Fridą pribloškė, kad vyras jai buvo neištikimas su jos jauniausiąja seserimi Christina), o Frida neslėpė, kad yra biseksuali. Tarp kitko, Diego toleravo Fridos neištikimybę su moterimis labiau nei su vyrais, tačiau vis tiek buvo labai pavydus. Nesutarimai porą išskyrė 1940 metais, tačiau vėl suvedė antrai santuokai, kuri, deja, buvo ne mažiau akmenuota nei pirmoji.

Pamažu muziejaus kambariai su stendais ir paveikslai virsta beveik nepakitusia meksikietiškos šeimos gyvenamąja vieta. Tiesiai iš ekspozicijų salės žengiu į virtuvę. Kaip ir visuose namuose, taip ir čia grindys nudažytos ryškia geltona spalva, mediniai stalas ir kėdės – mėlyni. Virtuviniai rakandai nė kiek nesiskiria nuo šiandieninių; šalia esantis valgomasis su dideliu stalu, papuoštu siuvinėta marga tipiška meksikietiška staltiese, spintelės, nukrautos meniniais dirbiniais, gyvūnėlių figūromis. O kampe...kabantis išmargintas kartoninis skeletas. Frida mėgo šokiruoti.

Netrukus po jų pirmosios santuokos Diego buvo išmestas iš Komunistų partijos, kai priėmė Meksikos valdybos pasiūlymą tapyti freskas San Franciske ir Kalifornijos menų mokykloje. Frida taip pat išstojo iš partijos, ir 1930 lapkritį jaunavedžiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmoji stotelė buvo San Franciskas, kuriame jie pasiliko iki 1930-ųjų birželio. Diego tapė. O Fridos sveikata blogėjo. Traumuotos dešinės kojos būklei prastėjan, Frida vėl atgulė į lios patalą. Ligoninėje ji susipažino su gydytoju Leo Eloesser, tuomet gerai žinomu chirurgu. Jis tapo geru menininkės draugu ir patikimu sveikatos patarėju visam likusiam Fridos gyvenimui. Dailininkės darbuose figūruojantys gydytojo paveikslai – moters atsidavimo ir draugiškumo jam išraiška.

Birželį Diego penkiems mėnesiams grįžo į Meksiką. Lapkritį sutuoktiniai išvyko į Niujorką, į Diego parodos atidarymą Šiuolaikinio meno muziejuje. Iki to laiko Frida nelaikė savęs menininke, o piešė tik savo malonumui. Pirmasis jos darbas, pasiekęs San Francisko meno parodą 1931 metais, buvo jos nutapytas judviejų su Diego paveikslas jų sutuoktuvių dieną. Deja, San Francisko laikraščiai užsiminė jos paveikslą esant vertingu tik dėl to, kad dailininkė – Diego Rivera žmona.

1932 balandį porą persikėlė į Detroitą, kur Diego tapė freską Detroito menų institute. Frida pastojo dar kartą, tačiau po pusketvirto mėnesio persileido. Diego nenorėjo vaikų, ir Frida puikiai tai žinojo – pavartojusi chinino, kuris iškart nesuveikė, liepos ketvirtąją dėl kraujoplūdžio pateko į ligoninę ir praleido ten porą savaičių. Jos paveikslas ¨Henrio Fordo ligoninė¨ atskleidžia visas tragiško įvykio aplinkybes. Tų pačių metų rugsėjį gavusi pranešimą apie motinos ligą, Frida grįžo į tėvynę, o po motinos mirties išvyko pas toliau Detroite tęsusį darbus sutuoktinį. Fridos sveikatai vėl grėsė pavojus, kai 1934, jau būdama Meksikoje, ji pastojo trečią kartą. Deja, nesėkmingai.

Toliau sekė kojos pėdos operacija, kurios metu pašalinti trys kaulai, sekantis smūgis – žinia apie vyro neištikimybę su jos seserimi. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs Fridos kantrybės taurę, ir ji pareiškė norą skirtis. Po ligoninės ji apsigyveno atskirame nuo Diego bute Mechiko centre. Prislėgta emocinio nusivylimo ir skausmo, metus Frida nepiešė, vėliau drobėje vėl ėmė lieti išgyvenimus. 1935 m. Frida grįžo į judviejų su Diego namą, tačiau ten gyveno atskirus gyvenimus kiekvienas savame bute, sujungtuose nedideliu tilteliu viršutiniame aukšte.

Atėjo 1936-ieji metai. Frida dirbo su Diego petys petin Respublikonų pusėje, nes prasidėjo Meksikos revoliucija. Fridos ir Diego namuose 1937 metais apsigyveno į politinę tremtį patekęs Levas Trockis su žmona Natalija Sedova. Netrukus Frida išgyveno slaptą trumpą romaną su L. Trockiu, tačiau greit pavargo nuo, jos žodžiais tariant, ¨pagyvenusio vyro¨. Romano pabaigoje Frida jam nutapė savo autoportretą, kurį išsikraustydamas L. Trockis paliko kabėti savo studijoje.Tais pačiais metais prasidėjo darbingiausias tapytojos laikotarpis, per kurį buvo nupiešta vieni geriausių Fridos paveikslų. Keturi darbai buvo paskelbti parodoje Meksikos universiteto menų galerijoje. Parduodama savo paveikslus Frida siekė tapti finansiškai nepriklausoma nuo Diego.Ilgiau sustoju prie paveikslo, kuriame – Frida su gerai matomu stuburu per atvertą krūtinės ląstą. Geležiniai sraigtai sutvirtinę kaulus, smulkių vinukų prismaigstytas kūnas...

Sunku įsivaizduoti, kokių skausmų kankinama moteris piešė, ir kiek pastangų reikalavo tokia kūryba. Kituose Mėlynajame name esančiuose menininkės autoportretuose Frida nebesuvarstyta korsetų ir nepervertą aštrių spyglių, tačiau nei viename savo kūrinyje ji nesišypso. Veidas ramus, bet žvilgsnis – lyg karžygio, žvelgiančio į mūšio lauką ir žinančio, kad bet kuriuo atveju nugalės. 1941 metais mirus Fridos tėvui, sutuoktiniai persikraustė gyventi į ¨mėlynajį namą¨ Coyocane. Buvęs būstas buvo paverstas Diego dailės studija. Fridos populiarumas toliau augo, jos paveikslai buvo eksponuojami Mechike, Bostone, Filadelfijoje. Po tėvo mirties menininkės sveikata stipriai pašlijo. Praėjusios kelios radikalios nugaros ir kojos operacijos, pasak jos, suteikė daugiau žalos nei naudos. Užgriuvo depresija, Frida pasinėrė į dienoraštį, tekstais ir piešiniais išliedama savo emocijas. Dienoraštį ji pildė ir likusius dešimt metų iki savo mirties. 1950 metais Fridai teko iškęsti dar 7 stuburo operacijas. Į ligoninę teko gultis dėl infekcijos, kuri išplito po Niujorke gautos skiepų injekcijos. Daugybę dienų Frida praleido ligoninėje – beveik devynis kančios mėnesius. Paklausta, ką ji veiks grįžusi namo, ji atsakė ¨Grįžusi norėsiu tik triju dalykų...tapyti, tapyti, tapyti¨.
Frida niekad nemanė tapanti siurrelistinės pakraipos kūrinius, kol 1938 metų balandį į Meksiką L. Trockio aplankyti atvažiavęs prancūzų poetas ir siurrealistas André Breton nepamatė jos paveikslų. Jie iškart buvo pakrikštyti siurrealizmo kūriniais, ir Fridai beliko ištarti: ¨Niekada nemaniau, kad esu siurrealistė, kol André Breton atvykęs man to nepareiškė¨.Asmeninė meksikietės dailinkės paroda buvo eksponuojama Julian Levy galerijoje Niujorke. Dvidešimt penki Fridos darbai sulaukė didelio įvertinimo, keturis paveikslus įsigijęs amerikietis aktorius ir kolekcionierius Edward G. Robinson Fridos sąskaitą papildė ženklia pinigų suma. Tuo tarpu dailininkė jau išgyveno naują romaną su vengrų kilmės fotografu Nickolas Muray. Fridos meniniai pasiekimai augo –1939 metais Paryžiuje atidarytoje "Mexique" parodoje, kur buvo eksponuojamas populiarusis Meksikos menas, pasirodė ir Fridos darbai. Jos autoportretas ¨Rėmai¨ tapo pirmuoju dvidešimtojo amžiaus Meksikos tapytojo darbu, kurį įsigijo Luvras. Po šios parodos Frida atvyko į Niujorką, kur nutraukė santykius su Nickolas Muray, ir grįžo į Meksiką.Jau kitais metais sekė sėkmingos Fridos kūrinių parodos Niujorke, San Franciske. Tačiau kartu – ir sveikatos sutrikimai: mažakraujystė, inkstų infekcija. Asmeninio gydytojo Eloesser patarimu, menininkė privalėjo ilsėtis ir gydytis neišlipdama iš lovos. Gydytojas Eloesser taip pat buvo ir Diego, kuris tuo pat metu irgi lankėsi San Franciske, draugas. Kol Frida gydėsi ir stengėsi atgauti jėgas, Eloesser pastūmėjo Diego susitaikyti su Frida ir vesti ją iš naujo. Patarimo Diego paklausė, ir per savo penkiasdešimt ketvirtąjį gimtadienį, gruodžio ketvirtąją, vedė Fridą antrąjį kartą. Netrukus po vedybų Frida grįžo į Meksiką, tačiau Diego buvo priverstas JAV pasilikti dar kurį laiką, kadangi įtakingi Meksikos asmenys jį įtarė prisidėjus prie L. Trockio nužudymo. Vasarį jau nebeįtariamas Diego atvyko į Meksiką.Iš ligoninės Frida grįžo vežimėlyje su ratukais. Dabar jis stovi toje vietoje, kurioje Frida daugiausiai laiko praleido tapydama – Mėlynojo namo studijoje, šalia molberto, stalo su daugybe dažų tūtelių ir kreidelių dėžučių. Samdomos slaugės nesitraukė nuo jos nei dieną nei naktį, buvo leidžiami skausmą malšinantys vaistai. Frida nesiliovė piešusi, tačiau greit pavargdavo. Ištikimais jos pozuotojais paveikslams tapo šalia lovos ant staliuko gulintys vaisiai. Per dvejus ligos metus buvo sukurta apie penkiolika paveikslų, paskutinis jų – prapjauti arbūzai su užrašu ¨Viva la vida¨ - ¨Tegyvuoja gyvenimas¨.

Nujaučiant greitą pabaigą, surengta pirmoji ir paskutinė asmeninė menininkės paroda jos gimtojoje Meksikoje. Nors Fridos gydytojas griežtai nerekomendavo dalyvauti parodos atidaryme, Frida pasielgė savo atkaklios moters stiliumi: ji dalyvavo. Į 1953 balandžio tryliktosios parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važaivusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje.Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Fridos fizinė ir emocinė būklė vis blogėjo... Ji jautė, kad gyventi liko nebedaug. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas, laukė du mėnesiai ligoninėje. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš Šiaurės Amerikos intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose. Niekad nebuvo darytas skrodimas, todėl taip ir lieka nepatvirtinta savižudybės tikimybė.Kartą paklausus, ką reikės daryti su jos mirusiu kūnu, Frida atsakė: ¨Sudeginti. Aš nenoriu būti palaidota. Aš ir taip praleidau per daug laiko gulėdama... Sudeginti!¨

Šnekama, kad Frida ištarė nepakartojamai įspūdingą ¨sudie¨ savo gerbėjams. Keliant jos palaikus į krematoriumą, dėl didžiulės karščio bangos kilstelėjo Fridos kūnas, jos plaukai lyg aureolė suplazdėjo aplink galvą, o lūpos metė paskutinį viliojantį šypsnį prieš pat užsiveriant krosnies durelėms.Iš namų, alsuojančių nerūpestingu menininkų gyvenimu, ligos patalu, meile, skausmu ir penkiasdešimties metų senumo kasdienybe, ištrūkstu į saulėtą muziejaus kiemą. Susėdę žiūrovai stebi dokumentinį pasakojamą per televizorių apie nemirtingąją Meksikos menininkę, kiti muziejaus lauko kavinėje geria arbatą iš puodelių su Fridos atvaizdu. Pora valandų, praleistų Fridos namuose, pralekia lyg kelios minutės. Tiek laiko užtenka, kad iš naujo pažvelgčiau į vieną žinomiausių pasaulio moterų. Jos gyvenimas buvo tikrai neeilinis. Ir kas žino, jei ne avarija – gal niekad neperskaityčiau šių prasmingų žodžių menininkės dienoraštyje: ¨Kam man kojos vaikščioti, jei turiu sparnus skraidyti¨.Pačiu laiku atėjau ir išeinu iš Mėlynojo namo: sukrutę muziejaus darbuotojai bando reguliuoti žmonių srautus, nes atvykusi didelė prancūzų grupė nebetelpa vienoje pirmųjų muziejaus salių. Svetingų Fridos namų durys dar ilgai ilgai bus varstomos jos gerbėjų iš viso pasaulio.