Meksika. Mumijos

Guanajuato (Meksika, Guanajuato valstija) – gražutis lyg pasaka miestelis, kurio savita architektūra ir namų spalvų kombinacijos patraukia akį ir įsimena ilgam. Romantiškom istorijom apipinta Bučinių gatvė, milžiniška indėnų didvyrio Pipila skultūra, iškilusi virš miesto ant didžiulio kalno, požeminės gatvės, įrengtos po miestu, kad nebūtų pažeista autentiška miniatiūrinių miesto gatvelių struktūra – viskas lydima susižavėjimo kupinomis akimis ir fotoaparatų blykstėmis. Guanajuate turistų netrūksta ištisus metus. Ypač daug jų pritraukia Servantino festivalis, vykstantis jau daugia nei 30 metų – tuomet miesto gatvės tampa didžiule spektaklio scena: šokama, dainuojama, vaidinama keturias savaites.

Suvenyriniuose atvirukuose, kuriuose puikuojasi spalvingi miesto vaizdai, Don Kichoto atvaizdas ir archelogijos paminklai, visuomet vietos skiriama ir...mumijoms. Išsiblaškiusį turisto žvilgsnį, klaidžiojantį po suvenyrų parduotuvių vitrinas, netikėtai prikausto amžiams užmerktos akys ir sustingusios rankos. Kas tai? Įžymusis Guanajuato mumijų muziejus, kuriame – didžiausia natūralių mumijų kolekcija pasaulyje. Mirties kvapu alsuojantis pastatas, kuriame susikerta šis ir anapusinis pasauliai... Lankydamasi Guanajuate, jau pirmą išaušusį rytą, lydima šmaikščių miestelyje gyvenančio vyro giminaičio komentarų (¨Einam į muzieju aplankyti tetulės¨) iškeliavom į muziejų. Kaitino aitri kovo saulė, po miestelį lyg aptingusios musės vaikštinėjo blyškiakojai turistai, vieninteliai judrūs ir gyvybingi po automobilio ratais taikėsi pakliūti gatvės prekeiviai – nuo tik neseniai išmokusių kalbėti vaikų iki senių, siūlančių miesto suvenyrų juokingai mažomis kainomis. Artėjant prie muziejaus, jau iš toli akį patraukė lyg gyvatė išsiraičiusi žmonių eilė, einanti palei pastato sieną, kaip tuoj išaiškėjo – mumijų atėję apžiūrėti smalsuoliai. Laukiantieji visais įmanomais būdais stengėsi pakliūti į retų medžių metamus šešėlius, apdairesnieji slėpėsi po skėčiais, o apsukrūs prekeiviai bėginėjo šen bei ten siūlydami aukso vertės šalto geriamojo vandens butelius. Į eilę teko stotis ir mums. Vis abejojau, ar verta tiek pastangų dėti, kad pamatyčiau kažkokias mumijas, kurių egiptietiškųjų brolių nuotraukose ir ekranuose esu mačiusi tiek ir tiek... Tačiau jei jau atėjome – teko stovėti iki bilietų kasos; nusipirkus bilietus išaiškėjo, kad eilės, laukiančios priekyje – dar gerai valandai, tačiau trauktis jau nebuvo kur... Iš Mauricijaus ir Marko, kurie tame muziejuje lankėsi nebe pirmą kartą, o dabar atėjo specialiai tam, kad aprodytų jį man, stengiausi ištraukti kuo daugiau informacijos – kaip tos mumijos muziejuje atsirado, kokia muziejaus sukūrimo istorija ir panašiai. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvau informuota, kad Guanajuato miestelio kapinės – mažos, dėl miesto struktūros neįmanoma jų plėsti, todėl kapinių žemė apmokestinta. Neįstengę sumokėti tam tikros sumos, neturtėliai po septynerių metų, praleistų po žeme, keliauja į muziejų... 1896-1958 metais įvestas laidojimo mokestis – mokant dvidešimt pesų per metus, arba sumokėjus iškart 170 pesų, buvo leidžiama laidoti miestelio kapinėse. Daugeliui šeimų tai buvo dideli pinigai, ir muziejus greit prisipildė eksponatais.

Taigi Marko su Mauricijum esą kasmet vis užsuka pasilabinti su praeitame dešimtmetyje palaidotomis tetomis. Juokas juokais, bet kiek tame tiesios, o kiek pokštavimo - įsitikinti vyliausi savo akimis. Pamažu kylant laiptais pirmosios muziejaus salės link (į salę vienu metu buvo įleidžiama ne daugiau trisdešimties žmonių, jiems perėjus į kitą salę – į pirmąją buvo įleidžiami kiti laukiantieji), juokai tilo. Kai pagaliau įžengėm į salę, priėjau prie pirmo eksponato. Ranka pasiekiamas, jeigu ne stiklas, gulėjo žmogus... Muziejaus gidas greitakalbe pylė dešimtimis kartų per dieną kartojamą informaciją – čia mažiausia pasaulio mumija, tai – palaidota besilaukianti moteris, o štai čia - kinė, nuteista mirties bausme; smalsuoliai būriavosi nuo vienos stiklinės vitrinos prie kitos, šurmuliavo, kažkam ant rankų garsiai rėkė kūdiki (ką tokio amžiaus žiūrovai čia veikia?), o mumijos gulėjo nepajudinamos, ramios, slėpdamos savyje praėjusių dešimtmečių atsiminimus.

Mumijų muziejus – siaubo ir praeities mišinys, atveriantis duris į mirusiųjų pasaulį. Jokioje kitoje pasaulio šalyje taip nekultivuojamas mirties kultas kaip čia, Meksikoje. Apie dešimt tylių kambarėlių, sujungtų siaurais koridoriais, amžinam poilsiui priglaudė daugiau nei šimtą sudžiuvusių palaikų, neradusių vietos žemėje. Įvairiomis pozomis sustingę kūnai, mažų vaikų, aprengtų baltais nėriniuotais drabužiais (praėjusiame šimtmetyje Gauanjuate mirę vaikai būdavo šarvojami kaip šventieji) vaizdai palieka be žado. Muziejus pertvarkytas ne taip jau ir seniai – prieš kurį laiką muziejaus gyventojos buvo eksponuojamos galerijoje, kuriame mumijos buvo paprasčiausiai...sustatytos pasieniuose! Muziejaus lankytojams tekdavo slinkti siauru takeliu, iš abiejų pusių lyg sargams stovint įvairaus dydžio ir aukščio grėsmingoms stovyloms. Tarp lankytojų pasitaikė nemažai ¨trofėjų medžiotojų¨, kurie nesibodėjo gabalėlis po gabalėlio lupti ir nešti iš muziejaus jo eksponatų ¨atsiminimui¨; tokiu būdu buvo beveik sunaikintos net keturios mumijos – iš jų beliko galvos. Todėl dabar visi išlikę kūnai saugiai paslėpti po stiklinėmis pertvaromis, daugelis jų kartas nuo karto yra vežami rodyti į įvairius muziejus ir parodas. Tik stiklas skiria lankytojus nuo sudžiuvusių kūnų. Kai kur matomi išlikę drabužių fragmentai – kojinės, batai, marškiniai. Aiškiai matomi nagai, netgi antakių linija, išlindęs sudžiuvęs liežuvis, barzda, nesunkiai nuspėjama plaukų spalva. Džiūdamas kūnas išsikreipia – kojos tampa panašios į šokančios balerinos kojas: pėda išsilenkia lanku, pastačius kūną, į žemę remtųsi tik patys pirštų galiukai. Kartais lanku išsiriečia ir nugara. Džiūnant ir traukiantis odai, mirusiųjų veidai įgauna siaubo išraišką, burna plačiai prasiveria, lyg sustingusi klyksme. Labai aiškiai matosi, kokio kūno sudėjimo buvo mirusysis – apkūniųjų pilvai atrodo lyg subliuškę džiovinti balionai. Vienas iš įspūdingiausių eksponatų – mirusi nėščia moteris. Jos kūne buvo rasta miniatiūrinė negimusio kūdikio mumija. Remiantis tyrimais nustatyta, kad moteris mirė maždaug 40 metų, o mirties priežastimi nurodoma nepilnavertė, prasta mityba.

Iš šimto aštuonių mumijų tik trys tėra mumijos ¨užsienietės¨: rytietė moteris ir du prancūzai. Iki šių dienų išsilaikę drabužių likučiai leidžia giliau pažvelgti į epochą, kurioje gyveno šie žmonės, susidaryti įspūdį apie jų socialinę klasę, gyvenimo būdą. Daugelį metų San Sebastijano kapinės buvo pagrindinės Guajanuato kapinės. Be jų, egzistavo ir San Cayetano ir San Augustino laidojimo vietos, pastaroji buvo skirta tik užsieniečiams. Augant gyventojų skaičiui, atsirado būtinybė kapines plėsti. Taip 1853 metų rugpjūčio 30 dieną išduotas leidimas naujoms, gerai suplanuotoms ir didelėms kapinėms, kurios buvo baigtos įrengti iki 1861 metais pietinėje kalvos Cerro Trozada dalyje. Specifinė vietovės charakteristika ir zonos topografija sudarė palankias sąlygas kūnams koservuotis. Sakoma, kad pirmoji tų kapinių mumija buvo rasta 214 numeriu pažymėtoje kapavietėje, datuojamai 1865 metų birželio 19 diena.Ne visi kūnai šiose kapinėse virto mumijomis. Nustatyta, kad palaidotieji cinko karstuose kūnai laikėsi ne daugiau nei dešimt metų, tuo tarpų mirusieji, laidoti molinėse kriptose, mumifikavosi. Iki 1907-ųjų metų ekspozicijoje jau buvo 86 mumijos. Muziejus apipintas įvairiausiomis istprijomis – nuo tragiškų iki fanstastinių. Pirmoji ir pati seniausioji mumija datuojama 1869 metams. Tai prancūzas Remigio Leroy, gyvenęs Guanajuate. Deja, daugiau jokių jo gyvenimo faktų nerasta, tik tiek, kad jis buvęs medikas. Lankytojų susidomėjimą kelia jo rankose laikoma knyga, kuri, spėjama, yra biblija. Nuo 1870 metų mumijos pradėtos demonstruoti saviuvaldybės nustaytoje vietoje, o pirmieji užsienio lankytojai apsilankė jau iki 1894-ųjų.

Didelio susidomėjimo sulaukia pripažinta mažiausia mumija pasaulyje, eanti tik maždaug 19-20 cm ūgio. Tyrėjai mano, kad šis mažas žmogutis tikriausiai mirė gimdamas, o gal gimė jau nebegyvas. Dar visai neseniai ši mažiausioji mumija buvo eksponuojama savo motinos (taip pat besiilsinčios muziejuje) glėbyje, tačiau vėliau kūnai buvo atskirti – mažoji mumija ¨iškeliavo¨ į mirusių vaikų kambarį. Čia nutyla net triukšmingiausi muziejaus lankytojai, ir nustėrę žiūri į ¨lėles¨ - tai vaikai, kelių mėnesių, daugiausiai – iki metų amžiaus. Viena muziejaus patalpų yra skirta supažindinti su meksikietiškuoju mirties kultu. Eksponuojamos melancholiškos nespalvotos laidotuvių nuotraukos, eilėraščiai apie mirtį, humoristiniai piešinėliai su skeletais. Jau žinau, kaip džiaugsmingai yra švenčiama meksikiečių Mirusiųjų diena, kai, pasak jų, į namus grįžta mirusieji ir dėl to rengiamos tikros fiestos. Mirties atributika lydi gatvėse, kavinėse, prekybos centruose. Tačiau per laidotuvės tvyro liūdesio ir susikaupimo nuotaika.Jau kurį laiką į muziejuje draudžiama eksponuoti naujų mumijų; priimamos nebent detaliai išanalizuotos ir pripažintos kažkuo ypatingomis, besiskiriančios jau nuo esančiųjų muziejuje. Be to, tam būtinas rašytinis mirusiojo giminaičių sutikimas demonstruoti kūną muziejuje, savivaldybės leidimas ir pan.

Visgi mumijos nėra amžinos ir jomis tenka rūpintis. Kiekvienas kūnas turi po ventiliacijos langelį, kuriuo tiekiamas grynas oras, taip pat dukart per metus yra dezinfekuojamas kartu su savo vitrina. Lankytojų reakcijų būna įvairių. Vienus supykina tik pamačius pirmąjį eksponatą, kiti į mumijas žiūri kiek žaismingiau – lyg į lėles, kurios, rodos, bet kuriuo momentu gali prasimerkti ir atsikelti. Vieni garsiai piktinasi, kokia nepagarba mirusiajam... O kiti žavisi tokiu netradiciniu muziejumi.

Nustėrus vedžiojau akimis nuo vienos vitrinos prie kitos, už nugaros šnibždantis lakytojams ¨Tššš...nekalbėk garsiai, nes JAS prižadinsi...¨Ignacia Aguilar – tokiu vardu buvo jauna moteris, palaidota gyva. Kentėjusi nuo epilepsijos ir nugrimzdusi į komą, ji buvo palaikyta mirusia ir palaidota Galima tik įsivaizduoti siaubą, kurį patyrė moteris, atsibudusi kelis metrus po žeme. Ta išraiška atspindinti mumijos veide, kurį desperatiškai bando pridengti tragiškai užlaužtos rankos. Tuomet Meksikoje buvo laidojami beveik tik ką mirę žmonės, nepraėjus nė parai nuo jų mirties. Apie 1833 metus šalyje siautėjo cholera, tuo galima būtų paaiškinti tokį skubotumą greičiau atsikratyti kūnais.

Trys ar keturios muziejaus mumijos – aiškiai žmogžudystės aukos. Po šonkauliais ryškia raudona dėme žymimi mirtini peilio dūriai. Viena moteris – su smaugimo žymėmis ant kaklo ir išlindusiu liežuviu. Gidas informuoja, kad tai – mirties bausme nuteista nusikaltelė. Kaip bebūtų, žiūrint į džiovintus kūnus už stiklo, piršosi mintys: ¨Jie buvo gyvi, gyveno savitą gyvenimą, turėjo svajonių, planų.. O dabar – čia, už stiklo, spitrijant tūkstančiams smalsuolių, kurie vis eina, pirštais bado¨. Smalsumas maišėsi su pasibjaurėjimu ir baime, kad mirtis visai čia pat, ranka pasiekiama.

Nebesinorėjo jau ilgiau apsistoti ties vitrinomis, o kambarėliai vis nesibaigė. Tik galiausiai, ištrūkus iš mirtimi alsuojančios prieblandos į saulės nutviekstą miestelio aikštę, lengviau atsikvėpiau. Virė gyvenimas, aplink šurmuliavo žmonės, o iš atminties niekaip neišsitrynė matyti išraiškingi veidai, lyg nupieštos sumedėjusios akys, mažos lelytės-vaikai, kuriem nebuvo lemta ilgai džiaugtis saule. Ėjau toliau pažinti pasakų miestelio Guanajuato, bet man rodės, kad mumijos stovi man už nugaros...