Aplankyti Janitzio (Chanicijo) salą su vyru susiruošėme paskutinę kelionės po Michoakano valstiją dieną. Iš Patzcuaro (Patskuaro) miestelio centro – tik pora minučių automobiliu iki to paties pavadinimo didžiulio ežero, kurio viduryje – sala, iš tolo matoma kaip iš vandens iškilęs miestas. Diena pasitaikė saulėta ir graži. Valandėlę stoviniavome prieplaukoje ir stebėjome prie kranto priplaukinčius ir nuplaukinačius salos link motorinius laivelius, į įžymiąją salą keliančius ne tik nuolatinius jos gyvenotojus, bet ir turistus, kurių čia netrūksta apskritus metus. Laiveliai neatrodė labai patikimi, bet po neilgų dvejonių nusipirkome bilietus (į abi puses – tik 30 pesų) ir įlipome į Karinos vardu pavadintą laiviūkštį.
Neilgai trukus visos vietos jau buvo užimtos: salos gyventojų, apsikarsčiusių nešuliais, geriamojo vandens bei maisto atsargomis, šurmuliujančių moksleivių vienodomis mėlynos spalvos uniformomis, ispanakalbių turistų. Tempdami griozdiškus muzikos intrumentus, laivelio vidury įsitaisė trys muzikantai. Užbaubus motorams ir pamažu ėmus tolti nuo kranto, muzikantai, ilgai negaišę, ėmė linksminti keliautojus muzika ir skambiomis meksikietiškomis dainomis...
Neilgai trukus visos vietos jau buvo užimtos: salos gyventojų, apsikarsčiusių nešuliais, geriamojo vandens bei maisto atsargomis, šurmuliujančių moksleivių vienodomis mėlynos spalvos uniformomis, ispanakalbių turistų. Tempdami griozdiškus muzikos intrumentus, laivelio vidury įsitaisė trys muzikantai. Užbaubus motorams ir pamažu ėmus tolti nuo kranto, muzikantai, ilgai negaišę, ėmė linksminti keliautojus muzika ir skambiomis meksikietiškomis dainomis...
Janitzio vardas turi daugelį reikšmių, viena iš jų – ¨vieta, kurioje lyja¨, kitos - ¨kukurūzų plaušai¨, ¨žvejybos vieta¨. Legendos byloja, kad sala dėl savo grožio buvo praminta vartais į dangų – pro ten į žemę esą nusileisdavo dievai.
Janitzio sala visoje Meksikoje garsėja dėl savitų Mirusiųjų dienos (lapkričio 1-2 dienomis) apeigų – saloje užgesinamos visos šviesos, šviečia tik languose degamos žvakės, kapinėse vyksta audringas Mirusiųjų dienos šventimas su šokiais, fejerverkais ir dainomis, namai puošiami dekoracijomis iš ryškiai oranžinių gėlių cempasúchil, kurios mirusiems neva rodo kelią į žemę. Tuomet laiveliai vos spėja kelti norinčiuosiuos aplankyti salą. Rodos, pusantro tūkstančio vietinių gyventojų prie turistų dėmesio jau seniai priprato ir tuo tik ir tegyvena: saloje nėra nei vienos parduotuvės, bet kas žingsnis stovi tradicinių salos patiekalų restoranai, abipus laiptų, vedančių į salos kalno viršūnę, stovi stalai, nukrauti suvenyrų.
Padainavę kelias dainas, muzikantai vikriai aplankė visus keleivius rinkdami centus už koncertą ir nepamiršdami paklausti, ar jie nenorėtų kokios nors dainos pagal užsakymą. To panorusiems garbaus amžiaus turistams teko krapštyti iš piniginės 70 pesų – tokia buvo poros dainų kaina.
Sala pamažu artėjo. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra, esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, gerai matėsi beveik virš vandens kybantys ir į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, toje saloje nėra nei vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai takeliai tarp namų, ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnė ir atgal.
Janitzio sala visoje Meksikoje garsėja dėl savitų Mirusiųjų dienos (lapkričio 1-2 dienomis) apeigų – saloje užgesinamos visos šviesos, šviečia tik languose degamos žvakės, kapinėse vyksta audringas Mirusiųjų dienos šventimas su šokiais, fejerverkais ir dainomis, namai puošiami dekoracijomis iš ryškiai oranžinių gėlių cempasúchil, kurios mirusiems neva rodo kelią į žemę. Tuomet laiveliai vos spėja kelti norinčiuosiuos aplankyti salą. Rodos, pusantro tūkstančio vietinių gyventojų prie turistų dėmesio jau seniai priprato ir tuo tik ir tegyvena: saloje nėra nei vienos parduotuvės, bet kas žingsnis stovi tradicinių salos patiekalų restoranai, abipus laiptų, vedančių į salos kalno viršūnę, stovi stalai, nukrauti suvenyrų.
Padainavę kelias dainas, muzikantai vikriai aplankė visus keleivius rinkdami centus už koncertą ir nepamiršdami paklausti, ar jie nenorėtų kokios nors dainos pagal užsakymą. To panorusiems garbaus amžiaus turistams teko krapštyti iš piniginės 70 pesų – tokia buvo poros dainų kaina.
Sala pamažu artėjo. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra, esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, gerai matėsi beveik virš vandens kybantys ir į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, toje saloje nėra nei vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai takeliai tarp namų, ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnė ir atgal.
Kasdien keli motoriniai laiveliai daugybę kartų sukaria beveik pusvalandžio trukmės kelią iki salos ir atgal. Gal tai ir neleidžia ežerui užakti žolėmis? Pakrantėse mačiau vandens buldozerius, raunačius vandens žoles, pats ežero vanduo – žalias žalutėlis, drumzlinas, įvairiose ežero vietose vandens paviršiuje plūduriuoja žolės, kuriose ilsisi ilgakojai vandens paukščiai – vadinasi, ežeras negilus. Iš viso Patzcuaro ežere stūkso penkios salos, tačiau tik viena yra lankoma ir patraukli tiek turistams lankyti, tiek vietos gyventojams apsistoti.
Iki kranto likus keliems šimtams metrų, keleviai turėjo progą pasigrožėti žvejojančiais vietos žvejais. Sakau pasigrožėti, nes žvejai naudoja neįprastų formų tinklus, kurie iš tolo savo forma primena drugelio sparnus. Keturios-penkios valtelės su žmogumi kiekvienoje sukiojosi vandeny ir artėjo link mūsų laivelio....
... Motoras buvo trumpam užgesintas, kad besidomintieji galėtų nufotografuoti šį vaizdą. Atrodo, lyg žvejai tam ten ir plaukiotų - ne žuvų gaudyti, o turistams pozuoti... Rodos, taip ir buvo. Po akimirkos metęs savotinklus, vienas žvejų, pasiėmęs sėtelį, priplaukė artyn ir lipte prilipo prie mūsų laivelio, įsikabinęs krašto – į sėtelį ėmė byrėti centai už pasirodymą...
Mažutė prieplauka, prigrūsta tokių pat motorinių laivelių, knibždėjo vietinių bei turistų. Prie lipančiųjų į salą tuoj pat prišoko būrys murzinų vaikų, prašydami pinigų. Pagyvenusi ponia, matyt, užsienietė, eilinį kartą šiandien išsitraukė piniginė sušelpti prašančiųjų – ji turbūt dar nežino, kad vėliau tokių dykaduonių atsiras ir dar, ir dar... vieni siūlys nusipirkti paprastų suvenyrinių ąsotėlių su vietiniu saldumynu viduje, o nepirkus – tiesiog prašys ¨dovanok monetą¨.
Jau prieplaukoje pasitinka vežimėliai su ledais, gėrimais, visada atviri restoranėliai su kalnais kepintų smulkių žuvyčių, gulinčių tiesiog prieigose esančiuose dubenyse. Prekiautojos viena už kitą garsiau šaukia, vilioja klientus. Suvenyrų prekeviai kuklesni – bendrauja tik užkalbinti. Paklausus kainos, nužvelgia nuo galvos iki kojų, įvertindami turisto piniginės vertę, ir pasako: ¨Devyniasdešim (pesų). Bet kaip tau – nuleisiu iki aštuoniasdešimt penkių¨.
Puikiausiai žinau, kad tokį patį daiktą Mechiko turguje gausiu už 20, pasiderėjusi ar pirkdama daugiau – už 18 pesų... Taigi taip ir linksminomės kildami į kalną ir klausinėdami šen bei ten kainų - vien tik iš įdomumo, kokios plačios yra kainų kėlimo galimybės.
Iš vieno kito restoranėlio išbėgdavo moteriškė tautiniais drabužiais, įbrukdavo į rankas kortelę su restorano adresu, ir visokiais pasiūlymais gundydavo užeiti pavalgyti. Nuolaidos, nuolaidos, gardžiausi patiekalai, užkandis nemokamai – niekas nesuviliojo užsukti užkąsti – tiesiog buvome sotūs. Dėl šventos ramybės pažadėjus užsukti į restoraną grįžtant atgal, moterys pavymui šaukdavo ¨Jaunuoli, aš tave prisimenu! Būtinai užeik! Aš tave atpažinsiu!¨
Maistas, kurį siūlo Janitzio salos restoranėliai ir užkandinės – įvairus, jame dominuoja tradiciniai meksikietiški patiekalai, ir, be abejo, žuvis. Tiek saloje, tiek Patzcuaro miestelyje populiarus užkandis yra keptos smulkios žuvytės, kurios patiekiamos stiklinaitėse, užpiltos citrinų sultimis ar aitriu padažu. Ežeringose Michoakano apylinkėse teko matyti (ir net ragauti…) panašiu būdu – apvoliojus miltuose ir apkepus – pagamintų riebių varlių... Vietiniams gyventojams tai jokia egzotika, viskas tradiciškai kepama ir patiekiama su keptais svogūnais, konservuotomis aitriosiomis paprikomis ir, žinoma, visus be išimties meksikietiškus patieklaus lydinčiomis pupelėmis bei kukurūzinėmis tortilijomis. Delikatesu laikoma išimtinai tik Patzcuaro ežere sugaunama balta žuvis. Jos, deja, neparagavome – taigi neaišku, kuom ji yratokia ypatinga. Atsigaivinti ir prarastas organizmo druskas atgauti padeda gatvėse gaminamas gėrimas: gazuoti vaisvandeniai su žiupsniu druskos ir citrinų sultimis; pagal pageidavimą pridedama ledukų, įpilama šlakelis tekilos, įberiama raudonųjų paprikos miltelių.
Kadangi sala – mažutė, daugiausiai už penkiolikos minučių pasiekėmė kalno viršūnę. Pakeliui stabtelėjome, ant laiptų ir sienų pamatę didžiulius plaukuotus kirminus. Pro šalį šurmuliavę vaikai šūktelėdami perspėjo, kad neliestume – paliesti gyviai išskiria deginantį odą skystį. Tai buvo vienintelis susitikimas su saloje esančia gyvąja gamta – daugiau vietos tarp sustatytų vienas šalia kito namų ir laptų, kaitinamų aitrios saulės, rodos, nebuvo vietos niekam – nematėme nei vienos transporto priemonės, nei naminio gyvūno.
Mažutė prieplauka, prigrūsta tokių pat motorinių laivelių, knibždėjo vietinių bei turistų. Prie lipančiųjų į salą tuoj pat prišoko būrys murzinų vaikų, prašydami pinigų. Pagyvenusi ponia, matyt, užsienietė, eilinį kartą šiandien išsitraukė piniginė sušelpti prašančiųjų – ji turbūt dar nežino, kad vėliau tokių dykaduonių atsiras ir dar, ir dar... vieni siūlys nusipirkti paprastų suvenyrinių ąsotėlių su vietiniu saldumynu viduje, o nepirkus – tiesiog prašys ¨dovanok monetą¨.
Jau prieplaukoje pasitinka vežimėliai su ledais, gėrimais, visada atviri restoranėliai su kalnais kepintų smulkių žuvyčių, gulinčių tiesiog prieigose esančiuose dubenyse. Prekiautojos viena už kitą garsiau šaukia, vilioja klientus. Suvenyrų prekeviai kuklesni – bendrauja tik užkalbinti. Paklausus kainos, nužvelgia nuo galvos iki kojų, įvertindami turisto piniginės vertę, ir pasako: ¨Devyniasdešim (pesų). Bet kaip tau – nuleisiu iki aštuoniasdešimt penkių¨.
Puikiausiai žinau, kad tokį patį daiktą Mechiko turguje gausiu už 20, pasiderėjusi ar pirkdama daugiau – už 18 pesų... Taigi taip ir linksminomės kildami į kalną ir klausinėdami šen bei ten kainų - vien tik iš įdomumo, kokios plačios yra kainų kėlimo galimybės.
Iš vieno kito restoranėlio išbėgdavo moteriškė tautiniais drabužiais, įbrukdavo į rankas kortelę su restorano adresu, ir visokiais pasiūlymais gundydavo užeiti pavalgyti. Nuolaidos, nuolaidos, gardžiausi patiekalai, užkandis nemokamai – niekas nesuviliojo užsukti užkąsti – tiesiog buvome sotūs. Dėl šventos ramybės pažadėjus užsukti į restoraną grįžtant atgal, moterys pavymui šaukdavo ¨Jaunuoli, aš tave prisimenu! Būtinai užeik! Aš tave atpažinsiu!¨
Maistas, kurį siūlo Janitzio salos restoranėliai ir užkandinės – įvairus, jame dominuoja tradiciniai meksikietiški patiekalai, ir, be abejo, žuvis. Tiek saloje, tiek Patzcuaro miestelyje populiarus užkandis yra keptos smulkios žuvytės, kurios patiekiamos stiklinaitėse, užpiltos citrinų sultimis ar aitriu padažu. Ežeringose Michoakano apylinkėse teko matyti (ir net ragauti…) panašiu būdu – apvoliojus miltuose ir apkepus – pagamintų riebių varlių... Vietiniams gyventojams tai jokia egzotika, viskas tradiciškai kepama ir patiekiama su keptais svogūnais, konservuotomis aitriosiomis paprikomis ir, žinoma, visus be išimties meksikietiškus patieklaus lydinčiomis pupelėmis bei kukurūzinėmis tortilijomis. Delikatesu laikoma išimtinai tik Patzcuaro ežere sugaunama balta žuvis. Jos, deja, neparagavome – taigi neaišku, kuom ji yratokia ypatinga. Atsigaivinti ir prarastas organizmo druskas atgauti padeda gatvėse gaminamas gėrimas: gazuoti vaisvandeniai su žiupsniu druskos ir citrinų sultimis; pagal pageidavimą pridedama ledukų, įpilama šlakelis tekilos, įberiama raudonųjų paprikos miltelių.
Kadangi sala – mažutė, daugiausiai už penkiolikos minučių pasiekėmė kalno viršūnę. Pakeliui stabtelėjome, ant laiptų ir sienų pamatę didžiulius plaukuotus kirminus. Pro šalį šurmuliavę vaikai šūktelėdami perspėjo, kad neliestume – paliesti gyviai išskiria deginantį odą skystį. Tai buvo vienintelis susitikimas su saloje esančia gyvąja gamta – daugiau vietos tarp sustatytų vienas šalia kito namų ir laptų, kaitinamų aitrios saulės, rodos, nebuvo vietos niekam – nematėme nei vienos transporto priemonės, nei naminio gyvūno.
Sumokėję už bilietą juokingai mažą sumą – 6 pesas - (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo ir leidimas užlipti į skultūros-bokšto vidų), atsidūrėme erdvioje apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsivėrė vaizdas į ežero platybes, apačioje esantį susigūžusį miestuką, ir galingus kalnus bei ugnikalnius horizonte....
Gerokai pakilusi saulė ėmė kepinti, todėl atsigaivinti patraukėme į skultūrą-muziejų.
Skulptūros viduje esančiais laiptais penkis aukštus kopėme į viršų tikėdamiesi apžvelgti apylinkes iš dar labiau kvapą gniaužiančio aukščio. Lipant sraigtiniais laiptais, ant sienų nutapytose originaliose freskose (dailininkas Ramon Alba de la Canal) galima perskaityti visą Meksikos herojaus, kurio garbei pastatyta ši statula ir kurio vardu pavadinta Michoacano sostinė (už 60 km nuo Patzcuaro) gyvenimo istoriją ir karą, po kurio Meksika tapo nepriklausoma. Slysčiodami nuzulintais laipteliais, pasiekėme viršų, ir per tarpą iškišę galvas, valandėlei sustingome nuo atsivėrusios platybės didingumo...
Dabar jau ir apžvalgos aikštelė atrodė miniatiūrinė, o kitos ežero salos rodės kaip ant delno. Tarp medžių šmėžavo raudoni salos namelių stogai, o motoriniai laiveliai raižė ežero vandenį, palaikydami ryšį tarp salos ir viso likusio pasaulio.
Ką gi, leidžiamės žemyn, užleisdami vietą kitiems smalsuoliams. Vėl tie patys laiptai, vedantys į prieplauką, bandymas fotoaparatu pagauti Patzcuaro salos gyventojų kasdienybės akimirkas: vešlios ryškiaspalvės gėlės vazonuose, kuriais nukrauti balkonai ir palangės, sustojusios ant laiptų pasišnekučuoti moterys su vaikais, rankų darbo suvenyrai iš medžio ir molio, tekstilės gaminiai, žvejybos amatą šioje saloje bylojantys įnagiai. Sala, gyvenanti savo gyvenimą, išlaikiusi savitas tradicijas, žvejybos būdą, amatus, tarsi magnetas traukianti turistus ne tik iš Meksikos, bet ir viso pasaulio.
Skulptūros viduje esančiais laiptais penkis aukštus kopėme į viršų tikėdamiesi apžvelgti apylinkes iš dar labiau kvapą gniaužiančio aukščio. Lipant sraigtiniais laiptais, ant sienų nutapytose originaliose freskose (dailininkas Ramon Alba de la Canal) galima perskaityti visą Meksikos herojaus, kurio garbei pastatyta ši statula ir kurio vardu pavadinta Michoacano sostinė (už 60 km nuo Patzcuaro) gyvenimo istoriją ir karą, po kurio Meksika tapo nepriklausoma. Slysčiodami nuzulintais laipteliais, pasiekėme viršų, ir per tarpą iškišę galvas, valandėlei sustingome nuo atsivėrusios platybės didingumo...
Dabar jau ir apžvalgos aikštelė atrodė miniatiūrinė, o kitos ežero salos rodės kaip ant delno. Tarp medžių šmėžavo raudoni salos namelių stogai, o motoriniai laiveliai raižė ežero vandenį, palaikydami ryšį tarp salos ir viso likusio pasaulio.
Ką gi, leidžiamės žemyn, užleisdami vietą kitiems smalsuoliams. Vėl tie patys laiptai, vedantys į prieplauką, bandymas fotoaparatu pagauti Patzcuaro salos gyventojų kasdienybės akimirkas: vešlios ryškiaspalvės gėlės vazonuose, kuriais nukrauti balkonai ir palangės, sustojusios ant laiptų pasišnekučuoti moterys su vaikais, rankų darbo suvenyrai iš medžio ir molio, tekstilės gaminiai, žvejybos amatą šioje saloje bylojantys įnagiai. Sala, gyvenanti savo gyvenimą, išlaikiusi savitas tradicijas, žvejybos būdą, amatus, tarsi magnetas traukianti turistus ne tik iš Meksikos, bet ir viso pasaulio.
Vėlgi – netrumpa, tačiau visai nenuobodi kelione motoru traukiamu laiveliu, linksmai grojant gyvai meksikietiškai muzikai ir stebint, kaip sala mažėja, traukiasi, apsiblausia ūkais... Ir tas mažas kauburėlis nuostabaus ežero vidury išties ima panašėti į dangaus vartus.
No hay comentarios:
Publicar un comentario