Meksika. Karštosios žemės šokis

Kartą dievai pasakė: šokite, o mes žiūrėsime. Ir žmonės, pradėję šokti, nesustoja to darę iki šiol. Totonkos genties žmonės-paukščiai garbina savo dievybes atlikdami teatrališkus šokius danguje.Ši actekų tradicija atkeliavo iš Papantlos vietovės, esančios Verakruzo valstijoje Meksikoje. Iš to kilęs ritualą atliekančių asmenų vardas – Papantlos skrajūnai. Totonkos kraujo turintys indėnai savo ritualinį šokį šoka ne tik Papantloje, kitose Meksikos valstijose, bet ir visame pasaulyje, kur yra Totonkos indėnų. Meksikos sostinėje kiekvieną savaitgalį ritualas atliekamas dešimtis kartų prie Antropologijos ir istorijos muziejaus.Sunku patikėti savo akimis pirmą kartą pamačius į daugiau nei 30 metrų aukščio stulpą kopiančius penkis Totonkos genties vyrus. Jie atrodo tokie savim pasitikintys ir ramūs. Pasipuošę raudonais ir baltais drabužiais, besiplaikstančiais vėjyje, keturi jų įsitaiso ant stulpo viršūnėje esančio rėmo, visi skirtingose pusėse, nugaromis į išorę ir veidais į stulpo centrą, o penktasis sėda ant pačiame viduryje esančio nedidelio skersmens būgno. Raudona ir balta drabužių spalvos reiškia saulę, marga kepuraitė – vaivorykštę. Keturi vyrai, sėdintys rėmo kraštuose ir pasiruošę šokiui, simbolizuoja keturias pasaulio puses, o stulpas – jungtį tarp žemės ir dangaus. Pažiūrėti ritualo susirenka minia žmonių – ne kiekvienam užtektų ryžto tokiam išbandymui. Juolab kad į stulpo viršuje sėdinčius indėnus tenka žiūrėti gerokai užvertus galvą.Veiksmas prasideda. Stulpo viršūnėje ant būgno sėdintis vyras ima suktis ratu aplink savo ašį, ritmiškai mušti mediniu rankų darbo būgneliu, pririštu prie rankos riešo, ir pūsti dūdelę. Dudelės garsas primena paukščių čiulbėjimą, o būgnelio muzika reiškia Saulės dievo balsą. Šiais garsais tikimasi atkreipti dievų dėmesį. Grodamas indėnas sukasi ratu, linkčiodamas į keturias pasaulio šalis (rytus, šiaurę, pietus ir vakarus), pradedant rytais, iš kurių, Meksikos indėnų tikėjimu, prasideda gyvybė, o keturi žmonės-paukščiai visi vienu kartu krenta žemyn...ir pakimba ore laikomi virvių, kurios, lėtai sukantis stulpo rėmui, pamažu išsivynioja. Kybant žemyn galva ir ore brėžiant platų lanką, artėjama prie žemės. Vyrai visai atsipalaidavę – laisvai ištiesę rankas, pasinėrę į ritmiškus muzikos garsus. Žiūrovai akimirkai nuščiūva, stebėdami, iš kokio aukščio pamažu artėja ritualo atlikėjai. Ritualas vyksta vos kelias minutes – tol, kol skrajūnai pasiekia žemę, kiekvienas jų apsukęs tiksliai trylika ratų. Trylika padauginus iš keturių – gaunamas skaičius (52), simbolizuojantis actekų kalendoriaus metus. Actekaus kalendoriuje kiekvieni penkiasdešimt dveji metai sudaro saulės ciklą, o penkiasdešimt dvi savaitės sudaro metus. Saulė atgimsta, ir vėl kartoja savo kursą. Akivaizdu, kad toks ritualas kelia rimtą grėsmę šokėjų gyvybei – stulpo aukštis dažnai siekia net iki 40 metrų, o skraiduoliai nenaudoja jokių apsaugų. Tačiau šie drąsūs Totonkos kraujo actekų palikuoniai tai daro tam, kad žemė vėl džiaugtųsi Saulės šviesa.