Virusas Meksikoje

Paveikslai

Meksikos maistas! Nuotraukos

Meksika nebutu Meksika be kukuruzu :) Virta kukuruzu burbuole vadinama *elote*, o jau nuluptos virtos kukuruzu seklos *esquite*. Gaminama tiesiog gatvese..



O valgoma kartu su majonezu, raudonuju cili pipiru milteliais, apibarstoma tarkuotu baltu suriu (nieko panasaus i lietuviska..), beriama druskos ir ispaudziama zaliosios citrinos. Kad tik per mazai nebutu :)



*Cecina* - sudyta kepta mesa su *choriso* - speciali raudona desra (raudona nuo pipiru, zinoma), kepta *nopale* - kaktuso lapas su suriu, *habanero* pipiro salotos su svogunais, na ir dar sis bei tas lekstej.



Meksikietiskiau nebuna - melynoji tortilija su *bistek* - keptos jautienos ¨blynu¨, su suriu, apdeta avokadais, kaktusais, paprikomis.. *Salsa*, arba aitrusis padazas (t.y. kelios jo rusys) visada buna ant bet kurio stalo. Siaip meksikietiskas maistas visai neaitrus, bet jau padazai....



Naktinis *tacos* stalas. Nuotraukoje - *tacos al pastor*, t.y. ant iesmo kepama marinuota mesa. Bet man labiau patinka kaules galvos, zarnu, liezuvio ir kitu galu *tacos*.



Sita patiekala valgem per kazkelintu metu Velines, Mirusiuju diena. Paimtas didziulis kaktuso lapas, ipjautas, padaryta ¨kisene¨m ir ten prideta maltos mesos, surio, prieskoniu, to paties kaktuso gabaliuku, ir ¨uzdarius¨ istroskinta... Viskas valgoma.



Michoacan - ezeru valstija. O kur ezerai, ten daug varliu. Varles yra skanu :)



Namu gamybos ¨normalus¨ neegzotiskas maistas.



Daznas patiekalo ¨draugas¨ - ryziai su prieskoniais ir darzovem (ten matosi zirneliai) ir kaktusu salotos. Nesibado :) Patiekiama su smulkiai kapotais svogunais, pomidorais ir *silantro* zole. Ta zole Lietuvoje retai kur naudojama, ens turi laaaabai specifini skoni. Kol pripratau, metai praejo.



*Tacos dorados* - jei liko mesos nuo vakaryksciu *tacos* ir nebe pirmo sviezumo tortiliju, galima jas ¨atnaujinti¨. Cia panasiai kaip pakepti vakarykscius cepelinus :) Mesa ivyniojama i tortilijas, susegama mediniu smeigtuku ir viskas apverdama riebaluose. Valgyti sviezius.



AI, cia siaip... Skaniausiais kada nors valgytas pyragas, pirktas sveikuoliu meksikietiskoje parduotuveje. O jau lengvumas..



Ech, kaledines atostogos Los Guayabitos papludimyje... Keturios dienos, praleistos neziurint i laikrodi, pamirstant kuri siandien diena, ir pusryciams-pietums-vakarienei valgant krevetes.
Cia jos apkeptos su daug svogunu ir cesnaku.



Kreveciu kokteilis.



*Tacos*. Sunku buvo prisiversti apragauti, dar sunkiau priprasti. Dabar sunku praeiti pro sali nepersivalgius..



Naminiai bulviu traskuciai. Be astraus salsos padazo tiesiog neisivaizduojami.



Pupeles. Tai meksikieciu duona. Siaip tai tos pupeles patiekiamos pervirtos ir sutrintos mikseryje, kol gaunasi vientisa kosyte. Gali buti tepama ar pilama beveik i visus isivaizduojamus patiekalus (pvz. tepama ant keptu sumustiniu, ant *quesadillu* ar *huaraches* ar *sopes* pagrindo, beveik visada patiekiama su visais pagrindiniais patiekalais). Cia vadinamosios pupeles *charos*, t.y. nesutrintos, su skysciu, kuriame vire, su mesos ir chili gabaliukais.



O cia mano gamybos sushi :) Gaminau kai dar meksikietisko maisto nevalgiau ir kazkaip reikejo isgyventi..

Meksika. Paskui drugelius

Ankstų trečiadienio rytą didelių pastangų išsiristi iš lovos nereikėjo – prieš akis laukė ilga ir įdomi diena, ir nenorėjau namuose ilgiau delsti nei sekundės. Krepšiai buvo paskubomis sumesti į bagažinę, ir – į kelią!Mechike tai buvo eilinė darbo diena. Išvažiuojant iš sostinės Tolukos (Mechiko apskritis) link, priešingoje eismo juostoje iki kol akys mato rikiavosi skubančiųjų į darbą meksikiečių automobilių virtinė. Gyventojai bėga iš sostinės, keliasi į naujus kvartalus 30-40 kilometrų spinduliu aplink DF (Distrito Federal – administracinis vienetas, Mechiko centras), iškeisdami triukšmingas gatves ir miesto dulkes į ramią gyvenamąją aplinką, tačiau to kaina didžiulė – kelių valandų kelias rytais į darbovietę, ir dar ilgiau – vakare atgal į namus, metras po metro slenkant ūžiančių ir dujomis kosėjnčių automobilių srautu.Devintą valandą iš miesto judėjo tik krovininiai automobiliai ir kelios lengvosios mašinos. Norint išvykti iš Mechiko pasirinkta kryptimi, galima rinktis mokamą kelią – tiesų greitkelį, o taupantiems ir neskubantiems tinka nemokami keliai. Būtent tokį mes ir pasirinkome. Įspūdžių atžvilgiu tai buvo geras pasirinkimas, nes tuoj ištrūkus iš pagrindinių miesto gatvių, lyg ant delno atsivėrė miesto panorama, besivaduojanti iš rytmetinio rūko. Mūsų pasirinkto maršruto pradžia vedė miškingomis apylinkėmis, todėl oras buvo neįprastai drėgnas ir vėsus, o rūkas, lyg tankus debesis, nenoriai skleidėsi parodydamas vis naujus vaizdus ir po truputį, labiau ir labiau, pasiduodamas jį plėšiantiems saulės spinduliams.

Nemokamo kelio trūkumas – staigūs posūkiai ir dėl to vos bepasivelkančios sunkiasvorės mašinos, kurių dėl prasto matomumo neįmanoma buvo aplenkti smarkiai nerizikuojant. Vienu metu važiavome (jei tai galima pavadinti važiavimu) vos 20 kilometrų per valandą greičiu.... Tačiau nuotaika tebebuvo puiki, ypač po to, kai Tolukoje sustojome papusryčiauti.Meksikoje įprasta valgyti gatvėse. Netgi prie paties mažiausio kaimelio kelio iš tolo švies kelios polietileno skiautėmis dengtos pavėsinės, o apie jų paskirtį iš anksto bus pranešama ¨reklaminiais skydais¨, t.y. užrašais ant kartono: TACOS, GORDITOS, BARBACOA.Barbacoa – ypatingas meksikiečių valgis. Apie jį verta pakalbėti išsamiau. Skirtingai nei barbekiu, su kuriuo automatiškai tapatinau barbacoa, girdėdama apie jį pirmą kartą – paaiškėjo, kad jokio panašumo jie neturi, nors pavadinimas skamba maždaug vienodai. Barbacoa - tai avienos mėsa, supjaustytas stambiais gabalais (su sukapotais smulkiais kauliukais), susukta į bananų lapus ir palikta nakčiai gilioje duobėje, kurioje yra primesta iki raudonumo įkaitusių akmenų. Iki ryto mėsa būna išsitroškinusi, minkštutėlė. Tokios originalus šio patiekalo gaminimo būdas atsirado ir išplito Hidalgo valstijoje. Atšaldyti ir vėl atšildyti barbacoa nerekomenduojama - nukenčia skonis. Dėl to šis patiekalas yra valgomas iš pat ryto - sotiems meksikietiškiems pusryčiams.Susidaręs mėsos skystis, subėgęs į duobės dugne esančius puodus su ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir prieskoniais, tampa sriuba - vadinama consomé. Tai gan riebus (sušalęs virsta drebučiais) skystis. Kitose vietose siūloma tik skysčio - be daržovių ir kitų priedų. Avienos mėsa kapojama dideliu peiliu ir rankomis dedama į tortilijas - kukurūzinius paplotėlius. Paplotėlis su mėsos įdaru sulenkiamas, užbarstoma smulkiai kapotų svogūnų su blakinė kalendra (Coriandrum sativum, lot. – prieskoninė aitraus kvapo žolė, plačiai vartojama meksikiečių kulinarijoje), užvarvinama žaliojo arba raudonojo padažo (dažniausiai jie „kandantys“ liežuvį), žaliosios citrinos, ir valgoma užsrėbiant consome - sultiniu.

Po pusryčių traukėme toliau. Mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Michoakano valstiją, garsėjančią ežerais, keraminiais dirbiniais, sieringais karštais šaltiniais, šaunančiais tiesiog iš po žemės ir, žinoma, drugelių žiemojimo vieta. Lapkričio mėnesį pulkai drugelių iš Kanados traukia Mochoakano link, kad miške, kuris paverstas rezervatu, praleistų žiemą. Tokių rezervatų Michoakane yra keletas – mūsų žemėlapyje buvo pasirinktas Angangueo rezervatas.Akį toliau džiugino kalnų ir vulkanų virtinės horizonte, siekiančios debesis, o pro šalį skriejo miesteliai ir kaimai įdomiais pavadinimais ¨Del Oro¨ (¨iš aukso¨ - ten būta aukso kasyklų. Deja, auksas greitai buvo iškastas visas, ir dalis gyventojų jį apleido ), ¨Puente de Tierra¨ (¨žemės taškas¨). Prieš pat Angangueo teko smagiai kratytis raitytu miško keliu, kuris buvo išgraužtas lietaus vandens, o staigūs posūkiai kartais sukdavosi 180 laipsnių kampu. Mane pakerėjo didžiulės tankios pušys, kurios dėl stačių kalnų, supančių kelią, rodėsi milžiniškos… Atrodo, netgi kvapas buvo panašus į lietuviškųjų spygliuočių miškus – ko aš pasigesdavau Mechiko apylinkėse esančiuose parkuose ir miškeliuose.Miškas staiga baigėsi lyg iš niekur išdygusia gyvenviete. Tai buvo Angangueo, kas reiškia ¨įėjimas į urvą¨. Riedėjome bene vienintele ten esančia pagrindine gatve, mums iš kelio tingiai traukėsi naminiai paukščiai, o iš už vartų ar sėdėdami ant namų slenksčio nustebusiais žvilgsniais netikėtus svečius lydėjo vaikų ir suaugusiujų akys. Rodos, nedažnai ten užklysta prašalaičiai...Gyvenimas ten tekėjo ramiai ir be jokių rūpesčių. Jokio skubotumo, neatidėliotinų darbų – ant palangių ir balkonuose ryškiomis spalvomis žydėjo gėlės, susodintos į nesuskaičiuojamą daugybę išpaišytų vazonų, moterys neskubėdamos džiaustė skalbinius, grįžtantys iš mokyklos vaikai būriavosi prie vietinės parduotuvėlės, o pagyvenusioms damoms, susėdusioms pavėsyje ant suolo, rodės, niekad nepritrūks šnekos... Užklausus jų kelio, viena pirštu parodė į vieną pusę, kita mostelėjo ranka visai kita linkme... Ir tuoj pat abi susiginčyjo. Teko išbandyti abu kelius, kurių, deja, nei vienas nebuvo teisingas. Apsukę kelis ratus, pataikėme paklausti kelio žinovo – vaikino, kuris lyg patyręs gidas pasakė mums netgi daugiau, nei reikėjo. Ne už dyką, žinoma. Sužinoję teisingą kryptį ir atsisakė iškalbingojo pabūti vedliu, jau jautėme, kad artėjame prie tikslo: pro atvirą langą įskrido ir ramiai ant rankos nutūpė drugys.

Įsukę į nurodytą kelią gyvenvietės pakraštyje, negalėjom patikėti, kad tai – kelias į taip turistų lankomą vietą. Mašinos ratai sunkiai įveikdavo lyg traktoriu išakėtą molingą kelią, nuokalnės ir įkalnės priversdavo stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai taip jau labai norim pažiūrėti į tuos drugius. Juokas juokais – bet nusprendėm, kad realiausia tokį kelią važiuoti visureigiu ar bent jau ant asiliuko. Bekalbant mus pasivijo ir pralenkė raitelis, kojomis įnirtingai mušdamas asilo šonus...Beje, tik nuvykus iki vietos paaiškėjo, kad už tam tikrą mokestį tuos šešis kilometrus keleivius vežioja baisiai tarškantis automobilis, kurios netgi markę sunkiai galima buvo nuspėti. Tai – gyventojų būtinybė, nes net ir prie pat rezervato, pasiekiamo turbūt nepatogiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, keliu, stovėjo gyvenamieji namai, veikiau primenantys lūšneles. Besigrožėdami lėtai pro šalį slenkančiais vaizdais (kadangi vilkomes 10 km per valandą greičiu), pastebėjome, kai viename kelio posūkyje išniro ir lyg žirniai pabiro būrelis murzinų apdriskusių vaikų. Palaukę, kol privažiuosim, puolė vos ne po ratais, ištiesę rankas, su šūksniais ¨dovanok monetą!¨ Kiti, vikresnieji, perbėgę kalniuką, išniro jau kitame kelio vingyje. Negavę reikalauto, žvilgsniais nulydėjo automobilį, kantriai laukdami kitos aukos. Paskui sužinojau, kad lengvai išsisukome – kitomis dienomis vaikai keleivių į rezervatą laukia apsiginklavę kibirais vandens – pabandyk reikalavimui pakratyti kišenes nepasiduoti! Liksi šlapias. Porą pesų ištiesus kelią parodžiusiam mažyliui, kuris dviese su draugu miško tankynėje rinko žabus, atrodė, kad tai vaikams buvo tikras lobis.

Dulkėtas kelias baigėsi mašinų stovėjimo aikštele, kurioje grobio jau laukė kiti mažieji išmaldos prašytojai ir mokesčių už ¨aikštelę¨ rinkėjas – bedantis senukas. Sumokėję nemažą mokestį, apsidairėme ieškodami tos stovėjimo aikštelės – bet tepamatėme pievą, pristatytą automobilių, kurios pakraštyje ramiai žolę kramsnojo keletas liesų arklių. Užklausėme vaikų, kaip patekti pas drugelius, nors klausti ir nereikėjo – grupės turistų traukė gūdaus miško link, kur būriavosi iš turizmo norintys užsidirbti meksikiečiai, prunkštė nedidelio ūgio arkliokai, labiau panašūs į persaugusius asilus, o apšiuręs kioskas skelbėsi esantis bilietų kasa. Tik pramokęs kalbėti snarglėtas pyplys kamantinėjo, ar norime valgyti (čia pat mažytėse virtuvėlėse triūsė virėjos), nuo tunto tokių vaikų, siūlančių pirkti, gidauti, saugoti automobilį negalima buvo atsiginti iki pat miško. Dulkėtą žemę kasė benusibaigiantys kuinai, aplink kuriuos besisukinėjantys savininkai siūlė joti raitiems iki tikslo – drugelių žiemojimo vietos – už visai negundančią 100 pesų kainą. Už tiek turistų gausiai lankomame La Markezos parke galima jodinėti visas dvi valandas, o čia laukė tik pustrečio kilometro ruožas mišku. Saulutei linksmai šviečiant, žygis pėstute atrodė smagus ir lengvas. Taip tik atrodė... Tol, kol mūsų nepradėjo lenkti jojimu susigundę turistai... Risčia žingsniudami tuo pat, rodos, tik pėstiesiems skirtu miško takeliu, arkliai kėlė pasibaisėtinus juodų dulkių debesis. Šia aplinkybe naudojosi apsukrūs prekeiviai, besisukinėdami aplink kosėjančius ir ašarojančius keliautojus, siūlydami mėlynos spalvos popierines kaukes, dengiančias nosį ir burną. Atsirado susigundžiusių šiuo stebuklu, kuris, kaip vėliau mačiau, neką tegelbėjo... Beliko sukandus dantis kopti į mišku apžėlusį kalną, besidairant ir tikintis pagaliau pamatyti tai, dėl ko čia kasdien tuntais vyksta smalsuoliai iš įvairių šalies kampelių...

Įkalnė įtartinai kaip nesibaigė, taip nesibaigė, drugelių nesimatė, o grįžtančiųjų veidai toli gražu nešvietė pasitenkinimu. Tik atgal grįžtantys raiti arklių savininkai guodė, matydami dulkėtu prakaitu žliaugiančius veidus: “jau visai netoli”. Iš tikrųjų tarp medžių pradėjo šmėžuoti drugiai monarchai. Po vieną, po du... Už medžių suspiegė vaikas. Aha, drugeliai puola – pamanėme piktdžiugiškai trindami rankas, ir dar sparčiau ėmėme žingsniuoti.Nekantraujantys turistai dairėsi, kur gi ta galybė plaštakių, lendančių į burną, atsimušančių į veidą, tankiu kilimu nuklojančių žemę... Išsukti iš dulkėto kelio gilyn į mišką neleido spygliuotos vielos tvora, aiškiai nurodanti tik vieną ėjimo kryptį. Pagaliau! Tikslas pasiektas. Išnirom į saulės nušviestą aikštelę, kurioje trypė nepaeinančius keliautojus atnešę arkliai, jų vadeliotojai, būrys triukšmingų meksikiečių su vaikais, džiaugsmingai spiegiančiais pamačius kiekvieną drugelį. Kiek atokiau, ant kalnelio (spygliuotų vielų tvora sulig aikštele baigėsi) aiškiai atpažįstami užsienio turistai ramiai filmavo, fotografavo, grožėjosi gamta. Buvo ir drugelių.. Aišku, ne tiek, kiek galima buvo tikėtis pavarčius internetinius drugelių monarchų draustinio puslapius, bet tikrai jų buvo daugiau nei bet kada teko vienoje krūvoje matyti. Šiugždėdami sparneliais, plasnojo palei pat žmones, leidosi ir kilo, genami triukšmingųjų turistų šūksnių, lyg vėjo gūsių metami blaškėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Graži gamtos harmonija... Jei ne triukšmas ir įtartinos baltos servetėlės nuošaliau nuo kelio, kabančios and dygliuoto krūmo. Civilizacija negailestingai įsibrovė į šį gamtos kampelį, ir norom nenorom kilo klausimas, kas daroma su tais nemažais mokesčiais, kurie renkami iš norinčiųjų pavėpsoti į drugelių žiemojimo vietas – turbūt tik vielinės tvoros tveriamos, kad arkliai ir žmonės nepasklistų po visą mišką, o koncentruotųsi ties ta dulkina aikšte miško pakrašty.Nežinau, ar likom nusivylę, ar ne, kai atgal bridome per mišką link automobilio. Tiesa, šį kartą raiti, mat kaina atgal jojant buvo sėkmingai nuderėta pusiau, o ir kojos nelabai beklausė. Dabar jau mes kėlėm nežmoniškas dulkės einantiems pėstiesiems, kurie, dar tik eidami į magiškąją aikštelę – drugių žiemojimo vietą - prasilenkdami viltingai dairėsi gausių drugelių tuntų. Laimingieji, kažkada matę tikrai daug drugelių šiame rezervate, šnipštelėjo – pamatyti gausybę jų galima tik reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Ką gi, gal kitą kartą pasiseks...